Artimas
O kas gi mano artimas?
Į Įstatymo mokytojo klausimą Jėzus atsako kitu klausimu pasakodamas palyginimą apie gailestingąjį samarietį: Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas? (Lk 10,29. 36).
Žydų tradicijoje artimo sąvoka apibrėžia koncentriniais apskritimais plintančius ryšius: iš šeimos į giminę, gentį, visus Šventosios Žemės gyventojus, po kitas tautas išsibarsčiusius žydus, svečius. Jiems visiems galiojo Kunigų knygos priesakas: Mylėsi savo artimą kaip save patį (Kun 19,18).
Jėzus sujaukia šiuos ratus, įterpdamas ir meilę priešui, svetimšaliui, samariečiui (nors pagal paprotį žydai nebendrauja su samariečiais (Jn 4,9)), artimu vadindamas tiesiog kiekvieną žmogų. Tačiau pateiktoje ištraukoje nueita dar toliau, bandant pakeisti pačią artimo idėjos sandarą. Išties Įstatymo mokytojas pritaria tradicijai, kuri išskiria minėtą artimo klasifikaciją. Jėzus gi, priešingai, atmeta šį akademišką suskirstymą ir kviečia būti aktyviems, gailestingiems ir kūrybingiems nelaimės ištiktųjų artimaisiais.
Tikrai artimas į nelaimę patekusiam žmogui yra tas, kuris sustoja prie jo ir jo nevengia, kuris kitam aukoja savo turtą ir laiką, kuris pasilenkia prie kenčiančio, neprašydamas jo asmens dokumento, kuris laiko broliu tą, kuriam jo reikia. Iš šalto artimo apibrėžimo Jėzus veda mus į šiltą apibrėžimą būti artimu visiems, kurie šaukiasi mūsų pagalbos. Aišku, ypatingą reikšmę atsakymui į pirmąjį klausimą – kas yra mano artimas? – suteikia faktas, jog artimo pavyzdį įkūnija samarietis.
Ar skaitydami šį palyginimą už gailestingojo samariečio figūros daugiau nieko nepastebime? Juk nesunku įžvelgti patį Kristų, pasilenkiantį ties kiekvienu, tiesiančiu rankas į patį Gailestingumą. Žmogiškajai prigimčiai įkliuvus į šėtono (plėšikų) žabangas negali padėti niekas (nei įstatymo vykdymas, nei pranašai), tik Jėzus, šiandien ateinantis pas mus Bažnyčios sakramentuose (juos palyginime simbolizuoja aliejus ir vynas) kaip pats artimiausias. Tieskime rankas į Jį ir mokykimės būti tokie kaip Jis.
Pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
ir tai yra labai konkretu. Kiekvieną žmogų, kurį tau siunčia gyvenimas mylėt. Nes peržiūrint savo dieną, visus susitikimus, imi matyt kiek daug savimeilės ir kiek meilės mažai. ("nenusišypsojau, nepasisveikinau, nepadėkojau, nepasakiau tiesos, ...baimės baimės)
Ir net kai jūsų požiūriai, nuomonės skiriasi, vidinis nusiteikimas nesikeičia. Nes kai tavo viduje žiburys uždegtas, jis šviečia visiems. Ir jo negesina vėjai, jei saugai jį kantrumu ir ištikimybe.
ir .."tik Jėzus, šiandien ateinantis pas mus Bažnyčios sakramentuose (juos palyginime simbolizuoja aliejus ir vynas)" pripildo mūsų žibintus .
:) priminei kažkur girdėtą patarimą tiems, kurie eidami išpažinties sakosi neturį ką išpažinti (juk nenužudžiau, nepavogiau, nebuvau neištikimas... :)), tokiu atveju reikėtų paieškot ne ką padariau blogo, o ko nepadariau gera savo artimui. Jėzus sako: eik ir daryk! ne tik kalbėk ar galvok apie tai. Ojojoi, kaip man čia tiesiai į akį :)))
bet šiandien evangelija po vakarykščio eik ir daryk vėl kalba apie Mariją ir Mortą :) kontempliatyvusis visad susijęs su veikliuoju. Kraujo seserys.
Ach, Mielosios, visados keistai jaučiuosi Mokytojo dieną:) O tavo, Dulkele, rašinys apie Artimą man didžiausia šventė - jaučiuosi kaip gero vyno išragavusi:) Ačiū:)
Ačiū Tau :)
Nesuvokiama atsakomybė būnant kataliku, būti mokytoju, kai yra tik vienas Mokytojas, kurio reikia klausyti. Leistis, kad mūsų kojos taptų Jo kojomis, rankos - Jo rankomis, žodžiai - Jo žodžiais, širdis - Jo širdimi. Ir dar daugiau. Turi nebelikti mūsų, tik Meilė:)
Lenkiuosi prieš kiekvieną mokytoją, kuris patampa Kristaus mokiniu...