Apsivalymas

Senasis žydų tikėjimas ypatingai sergėjo Įstatymo nuostatas, kurios buvo sukurtos saugoti šventą bendruomenės tyrumą. Apsivalymas – viena iš jų, draudžianti patekti į šventyklos vidų ar maldos erdvę išoriškai neapsivalius. Buvo manoma, kad išorinis apsivalymas paliudija ir vidinę žmogaus švarą. „Nusiplauti rankas nekaltybėje“ – psalmės žodžiai, primenantys Talmude minimus daugiau kaip šešis šimtus atvejų ir priesakų dėl rankų apsiplovimo. Visi, palietę nešvarų asmenį, privalėjo nusiplauti rankas. ST Kunigų knyga smulkiai aprašo, koks turi būti žmogaus apeiginis švarumas. Štai 12 skyriuje kalbama apie pagimdžiusios moters apsivalymą, kuris trunka tam tikrą laiką skirtingai gimusios mergaitės ir berniuko atvejais. „Nieko, kas šventa, ji nelies nei į šventyklą eis, kolei nepasibaigs jos apsivalymo dienos“. Lygiai taip pat reikalingas buvo apsivalymas nuo užkrečiamų odos ligų, vyrų sėklos išsiliejimo bei moterų mėnesinių negalavimo. Tik atlikus permaldavimą už nuodėmingą gyvenimą „jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje“ – skelbė Įstatymas.

Tačiau jau senieji pranašai pabrėžė būtinybę sujungti kultą ir gyvenimą, apeigos ir dvasios tyrumą, kad apsivalymas taptų vidinio pasirinkimo simboliu. Taip pat ir Jėzus kritikavo fariziejiškai tiesmuką Įstatymo laikymąsi: „Aklasis fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus švari ir išorė!“ (Mt 23,26). Tuo pačiu metu Jėzus patikina Įstatymą esant nekeičiamu: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5,17).

Ir iš tiesų, žmogus – kaip indas, kuris ima skambėti tik jį išvalius. O nešvaraus indo garsas – bukas ir duslus. Tradicinės krikščioniškos praktikos – susilaikymas nuo malonumų, pasninkas, atgaila ir kt. – mūsų pagelbininkai siekiant vidinio apsivalymo. Kartais ir pati gamta - Dievo kūrinys - padeda pastebėti mūsų prigimtyje esantį poreikį apsivalyti. Štai nusiprausti lietuje ir būti išdžiovintam vėjo - nuostabi patirtis, mums duota Dievo gailestingųjų rankų. Tačiau būti „švariu“ tik savo paties pastangomis - žmogui neįmanomas dalykas. Gyvenimas Dievo šviesoje – tai kelias į tikrąjį apsivalymą. „Jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1,7-9).