dulkė 2010.05.27, 10:44
Kokia visdėlto didelė negalia ir skausmas žmogui nematyti savo artimųjų veidų ir Dievo sukurto nuostabaus pasaulio!
Artimuosiuose Rytuose aklumas kaip liga buvo labai paplitęs dėl dažnų smėlio audrų, vėjo sukeltų dulkių ir kepinančios saulės, taip pat dėl nešvaros bei mitybos ypatumų. Evangelijoje ne kartą skaitome apie aklųjų išgydymą ir tai – vienas Mesijo atėjimo ženklų. Betsaidoje, Jeriche, Jeruzalėje ir tiksliau neapibrėžtame krašte Jėzus sustoja, kad grąžintų regėjimą, kartais naudodamas seiles, kurios sergant tam tikromis akių ligomis yra vaistai.
Dar Izaijas savo pranašystėje apie būsimąjį Jėzaus atėjimą skelbė: Tada akliesiems bus atmerktos akys (...) (Iz 35,5). Jėzus ir pats tai įvardija: Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena (Mt 11,4-5).
Bet ne visi tiki šiais ženklais, nes tikėjimas – būtina sąlyga išgijimui. Kita neregystės prasmė – dvasinis aklumas, kurį sukelia nenoras matyti, nusigrįžimas nuo Tiesos. Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien tik einantiems į pražūtį, netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės – Evangelijos šviesos, - sako apaštalas Paulius, pats patyręs išganingą aklumą kelyje į Damaską. Kartais fizinis aklumas net gali apsaugoti nuo dvasinio, atimdamas galimybę matyti šio pasaulio spindesį.
Labai išraiškingai simbolinę aklumo prasmę atskleidžia evangelinis pasakojimas apie neregį nuo pat gimimo. Būdamas aklas, jis širdimi jautė, kad Jėzus iš tiesų yra Mesijas ir Gelbėtojas. O juk tai, kas svarbiausia ir yra nematoma akimis, bet jaučiama širdimi :) Išgirdęs, kad Jėzus prisiartino prie Jericho ir eina šalia jo, ko gi jis prašo? Pinigų, sveikatos, išgijimo? Pirmiausia jis prašo pasigailėjimo. Tai ištaria net du kartus.
Fariziejai, turėdami sveikas akis, prasmenga vidinėje tamsoje, kaip baigdamas pasakojimą rašo Jonas. O Jėzus apie tai sako: Jie akli aklųjų vadovai! (Mt 15,14).
Dauguma iš mūsų esame Dievo apdovanoti rega, tik dažnai pamirštame už tai padėkoti. Taip pat Viešpats per tikėjimą mums suteikia tikinčio žmogaus akis – sielos akis. Tikinčio žmogaus žvilgsnis į daugelį dalykų yra kitoks, nes jis yra Dievo šviesos persmelktas, perkeistas. Ir kaip yra svarbu, kad mūsų sielos akys neapaktų, netaptų apatiškos ir trumparegės.
Parengta pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus