Abraomas

Man labai gražu, kad Šventąjame Rašte pasakojimai apie įvykius ir žmones sustoja ties kiekviena svarbia asmenybe ir aprašo jos kilmės genealogiją. Be to, nuodugniai aptariami tuometinių gausių šeimų bendruomeniniai santykiai. Štai norint sužinot, koks gi buvo patriarchas Abraomas, vienas iš trijų Teracho sūnų, pirmiausia turime sustot ir susipažinti su jo kilme nuo pat Semo, Nojaus sūnaus. Nors mūsų ausims keistoki tie vardai ir iš pirmo žvilgsnio mažai ką tesakantys, bet tikiu, kad yra labai svarbūs, nes perteikia Dievo darbų tęstinumą iš kartos į kartą.

Abramas – iš Ūro kilęs ir apie 1800 m. pr. Kr. gyvenęs izraelitas, laikomas visų, kurie tiki Dievu, protėviu. Jis buvo vedęs Sarają ir kadangi su ja neturėjo vaikų, ilgą laiką gyveno kartu su savo tėvu ir anksti mirusio brolio Harano sūnumi Lotu. Tėvui Terachui mirus, Abramas tapo šeimos galva ir netrukus išgirdo Viešpaties pirmąjį pašaukimą. „VIEŠPATS tarė Abramui: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas. Laiminsiu tave laiminančius ir keiksiu tave keikiančius; visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12,1-3). Tai įvyko, kai Abramas buvo75-erių.

Nuo tada Abramas klajojo po Kanaano kraštą, kurį Dievas pažadėjo duoti jo palikuonims. Už viską atsilygindamas pagarbiomis aukomis, jis buvo ištikimas Dievui nelengvuose klajokliško gyvenimo išbandymuose. Todėl Viešpats laimino jį vis gausindamas galvijų bandas. Ir kai turtas išaugo toks, kad buvo nepatogu keliauti, Loto ir Abramo šeimos atsiskyrė. Nuo to laiko Abramas su Saraja gyveno Kanaane prie Mamrės ąžuolų, arti Hebrono.

Išbandymai nesiliovė, kartą Abramui teko pakovot dėl sūnėno Loto, pakliuvusio į priešo nelaisvę. Išlaisvinęs Lotą, Abramas atsisakė užkariauto grobio ir išsaugojęs savo nepriklausomybę, paaukojo Dievui ir paliko karaliams. „Po šių įvykių VIEŠPATIES žodis atėjo regėjimo metu. Jis tarė: „Nebijok, Abramai, aš esu tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis“. Bet Abramas atsakė: (...) „Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs mano namuose, bus mano įpėdinis“. Ir štai atėjo jam VIEŠPATIES žodis: „Tas nebus tavo paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties“ (Pr 15,1.3-4).  Viltis Dieve buvo Abramo teisumas, jis niekad nesuabejojo Viešpaties pažadais.

Neužilgo, kai Abramui buvo jau 86-eri, jis susilaukė sūnaus Izmaelio nuo tarnaitės Hagaros, kurią savo vyrui davė pati Saraja. Tačiau Izmaelis nebuvo tas palikuonis, iš kurio kilo tautų gausybė. Abramui esant 99-erių, Viešpats sudarė su juo Apipjaustymo Sandorą. Nuo to laiko jo vardas tapo Abraomas, hebr. אַבְרָהָם tar. Abraham (su intarpu ha ir reiškia ‚tėvas tautų daugybės‘). „O savo žmonos Saros nebevadinsi Sarai, nes jos vardas Sara.  Aš ją palaiminsiu ir, be to, duosiu tau per ją sūnų. Aš ją laiminsiu, – ji duos pradžią tautoms, iš jos kils karaliai“.  Abraomas parpuolė veidu žemėn ir juokėsi, širdyje galvodamas: „Argi gali kūdikis gimti šimtamečiui seniui? Argi gali Sara, būdama devyniasdešimties metų, gimdyti?“ (Pr 17,15-17).

Abraomas gerai pažino Dievo būdą ir kai jis derėjosi dėl teisiojo Loto išgelbėjimo Sodomos pasmerkimo dieną, sakė: „Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ (Pr 18,25). Šita Šventojo Rašto vieta man padeda lengviau suprasti Izaoko kaip deginamosios aukos atnašavimo istoriją. Bet apie viską iš eilės.

Izaokas gimė, kaip ir buvo Viešpaties pažadėta: „Aš sugrįšiu pas tave šiuo laiku kitais metais, ir Sara turės sūnų“. Tada Abraomui buvo 100 metų. Jo žmona Sara sakė: „Dievas iškrėtė man juoką; kas tik apie tai išgirs, juoksis su manimi“.  Ir ji pridėjo: „Kas gi būtų galėjęs pasakyti Abraomui, kad Sara žindys vaikus? O vis dėlto pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje“ (Pr 21,6-7).

Ir atėjo išbandymo valanda, kai Dievas paliepė Abraomui paaukot savo mylimą sūnų Izaoką kaip deginamąją auką. Neaprašinėsiu šio įvykio, tik viena pasakysiu – neturėdamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi ir išlaikė bandymą, kurį bet kuris normalus žmogus bijotų net susapnuoti. Galbūt tik dėl šios pasitikėjimo kupinos aukos mes taip pat esame apdovanoti Viešpaties pažadu, nes parašyta: „todėl aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus ir  visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui“. Apie Izaoko aukojimą skaitykite Pr 22 skyrių.

Sarai mirus, Abraomas nupirko iš hetitų Machpelos lauką su ola kapavietei, vėliau ir pats ten buvo palaidotas. O Izaokas po motinos mirties rado paguodą vedęs Rebeką. Tėvas gi, vedė dar kartą. Su Ketūra susilaukė dar šešeto vaikų. Mirė Abraomas būdamas 175-erių.

„Argi ne darbais buvo nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Matai – tikėjimas veikė kartu su jo darbais, ir darbai tikėjimą padarė tobulą. Taip išsipildė Rašto posakis: Abraomas patikėjo Dievu, ir tai buvo jam įskaityta teisumu, o jis pramintas Dievo bičiuliu“. (Jok 2,20-23).