Abbà

Yra įprasta, kaip ir buvo visais amžiais, visose religijose, sukurti maldą - simbolį, kuris apibūdintų bendruomenę ir jos dvasines įpatybes. Ir Jonas Krikštytojas paliko savo sekėjams "jų" maldą. Jėzui esminė krikščioniškos būties malda yra Tėve (plg. Lk 11,2-4). Ne Tėve mūsų, kaip parašyta Evangelijoje pagal Matą, nes Lukas į graikų kalbos žodį patêr verčia Jėzaus vartotą abbà.

 Šis žodis perteikia vaikišką ir kupiną meilės sūnaus kreipinį į tėvą; jis galėtų atitikti mūsų tėti, tėveli. Ir tik mažas vaikas ar mažutėlio dvasią turintis gali šį žodį ištarti. O tam reikia atsivertimo, kitokio atsivertimo, nei tik atsisakyti nuodėmingo gyvenimo. Reikia priimti save kaip vaiką, priimti kitus ir, aišku, priimti Dievą, kaip mus mylintį Tėtį.

Jėzus šį labai intymų kreipinį paverčia ryšio tarp Jo ir Dievo ženklu, ryšio, kuris turėjo ir Jo mokinius susieti su Dievu. Matas vartoja pagarbesnį, oficialesnį kreipinį abinu, tėve mūsų, minimą ir žydų maldose. Lukas, priešingai, per šį kreipinį į Dievą kaip artimą, mylimą asmenį, primena Jėzaus kilmę.

Žodis abbà taip prigijo krikščionių pasaulyje, kad jį vartojo ir graikiškai kalbančios krikščionių bendruomenės, ką patvirtina Evangelija pagal Morkų, kuris Getsemanėje į kenčiančio Jėzaus lūpas įspraudžia tokius žodžius: Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! (Mk 14, 36). Apaštalas Paulius primena romiečiams: Gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve! (Rom 8, 15; plg. Gal 4,6).

Parengta pagal G. Ravasi ŽODIS IR ŽODŽIAI, Katalikų pasaulio leidiniai, 2005