Raktažodis: tikėjimas

Taigi – kokie mano tikslai, susidūrus su netikinčiu žmogumi? Ypač – jei susiduriu su juo „savo“ teritorijoje – bažnyčioje, svetainėje, bendruomenėje, tarp draugų? Nes kai persvara ne mano pusėje – dažnai atsitraukiu, „neaštrinu padėties“, rodau supratingumą. Tačiau kaip tada, kai netikintis yra silpnesnis, arba įžūlesnis, arba kaltinantis, arba besikabinėjantis?

Ką gi, viena vertus džiaugiuos šita tema, kita vertus - smagu ją ir užbaigti :) Labai stengiausi įsprausti Skaitytoją į kampą, nukapoti visas galimybes ir parodyti, kad mes - tikintieji - nieko negalime. Senas bralgio triukas. Jis gi žino, kad kai atrodo, jog nėr išeities, tada žmonės labiau klausosi :) Taigi - jei kalbėtis su ateistais apie tikėjimą negalime, nes nesusikalbame - ką daryt?

Pirmiausia reikia prisiminti, kad kiekvienas esame pašauktas – gyventi, būti kuo panašesniu į Kristų, mylėti Viešpatį visomis jėgomis, protu, siela; o savo artimą – kaip save patį. Pašaukimą galima įsivaizduoti kaip man asmeniškai skirtą Dievo planą – Jo mylinčios Valios man sukurtas ir padovanotas galimybes, sugebėjimus ir nuolat įkvepiamus troškimus.

Praėjusios dienos dėl savo įvykių ir tuose įvykiuose skambėjusių minčių kviečia mąstyti apie mokinystę.  ...Ir sekmadienio Evangelija, kuri lyg specialiai užduoda klausimus, kviečiančius atsakyti sau ir kitiems - esu Kristaus mokinys, seku Juo? Ar tik ap(si)gaudinėju?  Kas aiškiausiai parodo mano poziciją? Veiksmai? Bet prieš veiksmus būna žodis.