Jono Evangelija prasideda pasakojimu apie du paskui Jėzų sekančius mokinius ir baigiasi Jėzaus žodžiais Petrui: "Sek paskui mane." Jie pašaukti pamažu, mokydamiesi iš Jėzaus, pažinti, kas Jis yra, suprasti Jo meilės planą ir pažinti, kas jie patys yra. Jie ne visada žino, kur Jėzus juos veda, bet pasitiki ir keliauja drauge.

   Kiekvienos sielos tobulumas nėra tas pats. Juk charakteriai būna labai skirtingi, taigi taip pat nėra dviejų vienodų sielų. Dievas, pats jas sukūręs, žino, kas joms tinka labiausiai. Dievas kviečia sielą eiti slėpiningu keliu, kuris vienintelis jai skirtas, o Šventoji Dvasia, pašventintoja, ypatingomis malonėmis veda jas į tobulumą.

   Priimti kiekvieną, kaip [Viešpaties] Širdies dovaną. Ypač tą, su kuriuo ar kuria niekados nebūtum pasirinkęs gyventi kartu! Taip, kaip priimi save iš gyvenimą tau dovanojusios Dievo Širdies, taip priimk savuosius iš Jo Širdies, ir jiems teiksi gyvenimą. Išskyrus draugus, nepasirinkome mus visur supančių žmonių.

   Taika nėra vien karo nebuvimas, ji nesiriboja tik priešingų jėgų pusiausvyros palaikymu ir nekyla iš jėgos viešpatavimo... Taika niekada nepasiekiama visam laikui; ją reikia kurti nuolatos. Be to, kadangi žmogaus valia nepastovi ir sužalota nuodėmės, siekiant taikos būtina, kad kiekvienas nuolat valdytų savo aistras, o teisėta valdžia neprarastų budrumo.

   Kristus nori būti su mumis. Jis trokšta visiškai mums atsiduoti. Kristaus dovana yra neįkainojama, nes į ją Jis sudeda save visą. Dovana ir duodantysis tampa viena. To mes niekada negalime padaryti. Be to, norint priimti dovaną, reikia būti labai paprastam. Mums tereikia būti dėkingiems! Jei pradėsime analizuoti, dovaną paversime problema. Šiame lygmenyje ji neįmanoma.

   "Kur du ar trys..." (Mt 18,20) Gyvenimas pagal šiuos dieviškus ir slėpiningus žodžius kaskart vis labiau žavi. "Kur du ar trys.." Jėzus nepateikia nurodymų, kas tokie jie turėtų būti.

   Meilė, kuri yra religijos pagrindas (pirmoji pareiga yra mylėti Dievą, o antroji - panaši į pirmąją - mylėti artimą, kaip save patį), skatina kiekvieną krikščionį mylėti artimą, t.y. kiekvieną žmogiškąją būtybę kaip save patį ir dėl to rūpintis artimo išganymu, kaip savuoju, padaryti tai didžiuoju savo gyvenimo uždaviniu.