Meilė yra gyvybės dėsnis, elgsenos taisyklė, bendro gyvenimo taika, siekiančiųjų harmonijos garbė, nusikaltimų panaikinimas, Įstatymo pilnatvė, Šventojo Rašto santrauka, Dievo įsakymų išpildymas, dorybių dorybė, nuopelnų prisidėjimas. Visi gyvenimo potvarkiai, visi teisingumo darbai siejasi su ja; iš jos kyla jų vaisiai ir darbų bei uolių maldų gerumas.

   Broliškoji meilė ima peno iš paties Viešpaties širdies. Žinoma, ji turi sukaupti visą mūsų kūno širdies stiprybę, visą realizmą. Bet šios meilės versmė yra aukštesnė: ji atsiranda iš Kristaus meilės mums. "Jo meilė valdo mane" (2Kor5,14), sakė Šv. Paulius.

   Broliškoji meilė atsiskleidžia ne tada, kai viskas puikiai sekasi, kai sutariame, kai vieni kitų nežeidžiame.

„Vanduo kurio jam duosiu, taps jame versme gyvojo vandens, trykštančio į amžintąjį gyvenimą“. Tai naujas, kitoks vanduo. Gyvas, trykštantis, šokantis tuose kuriems tai padovanota.

Šeštinės jau "ant nosies" :) Ne veltui Evangelijose vėl aidi Jėzaus atsisveikinimo žodžiai. Bet Šeštinės (Kristaus Dangun Žengimo šventė) yra pirmasis ženklas, kad jau laikas pradėti ruoštis Sekminėms (Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmei). Pirmiausia todėl, kad net ir pirmosios Sekminės buvo šventė, apie kurią buvo žinoma, jog ji įvyks. Pvz.

   Būdami Sūnuje, jūs būsite manyje, ramybės jūroje, nes esu viena su juo, ir jis yra viena su manimi. Tad jus kviečia malonės gyvojo vandens šaltinis. Taigi jums dera eiti per jį, nes aš jį padariau tiltu jums, ir eiti ištvermingai, kad nei erškėčiai, nei priešingi vėjai, nei gerovė, nei kentėjimai, kurie galėtų jus prislėgti, nepriverstų jūsų grįžti atgal.

   Dievo mums dovanojamoji naujoji mana yra visiems vienas ir tas pats Kristus. Viešpats, kurį priimame Eucharistijoje arba, tiksliau, kuris mus priima ir įima į save, iš tikrųjų yra vienas, tas pats. Augustinas tai išreiškė žodžiais, išgirstais savotiškame regėjime: valgyk suaugusiųjų duoną, tačiau ne tu mane savyje pakeisi, o aš tave savyje.