Kaip jau ir minėjau - gilinimasis į Lectio divina vyksta tarsi ratais - artėjant ir gilinantis, o tuo pat metu, nuolat grįžtant prie pradžios. Tad šį kartą - apibendrinimas ir pagilinimas.

Lectio divina tai:

Radau Šv. Bazilijaus (vyskupas, 329-379) pamokslą apie pasninką. Sunku versti pažodžiui, todėl tai greičiau jau interpretacija ar perpasakojimas. Nepaisant jo "aštrumo", o kai kur - netgi "pritempinėjimo", vis tik labai maitinantys ir pamokantys žodžiai.

O, Kristau Jėzau, tikrai tavo gerumas ir žmogiškumas spinduliuoja nuostabią Pasaulio didybę.

Tave myliu, Jėzau, dėl minios, kuri glaudžiasi Tavyje, ir visų kitų esybių, kurios triukšmauja, meldžia, verkia… kai prisiglaudžia prie Tavęs…

Tave myliu kaip Šaltinį, veiklų ir gyvybę teikiantį Veiksnį, Pasaulio Tikslą ir Siekį, jo Ateitį.

che che che :) šiandie nusipirkau žydišką maldaknygę (ramiai, nesiruošiu pamesti katalikybės) ir kuo toliau skaitau - tuo labiau šypsaus :) Brač, kaip vis tik akivaizdu, kad judaizmas - tai medis, o katalikybė - jo šaka :) Taigi - keletas mintelių iš tos maldaknygės įvado. Skaityti galima drąsiai - bralgio filtrai sako, kad pavojaus nėra :) Be keleto pažymėtų pastabėlių - tekstas nekeistas.

Jau seniai nešiojaus mintį aptart keletą klausimų apie maldą. Nežinau ar pavyks, bet labai norėtųsi :) Klausimai (bent jau kol kas) būtų tokie: ar verta mokytis mintinai?; ar verta naudoti fiksuotas maldas, ar melstis spontaniškai? prisiversti, ar laukti įkvėpimo? Tad bandykim pradėti :) Ar verta "iškalti" maldas? :)

- + + + -