Raktažodis: -Šlovinimas-

Šlovinimas visada yra tam tikras atsiliepimas į Apreiškimą. Būdamas šlovinimo vadovu nuolat ir nepaliaujamai gilinuosi ką reiškia žodžiai "Apreiškimas" ir "Atsiliepimas". Kokį Apreiškimą iš Dievo gavome bei priėmėme? Kokio reikia mūsų atsiliepimo į šį Apreiškimą, kad jis mus džiugintų? Ką apreiškia, kokią žinią žmonėms neša giesmės kurias rašome arba parenkame šlovinimui?

Jau senokai „prinokusi“ tema, kuri vis nedrąsiai beldžiasi ir prašosi į dienos šviesą. Ne taip lengva išnarplioti klausimą kuo skiriasi Garbinimas bei Šlovinimas. Kai kuriems žmonėms tai nekelia jokių problemų. Tačiau šlovintojams anksčiau ar vėliau tenka susidėlioti viską į atitinkamas lentynėles. Taigi...

Kai Brian'o Doerksen'o paklausė kokia giesmė yra gera, jis atsakė: "tai tokia giesmė kuri peržengia ribas – laiko, muzikos, įsitikinimų ir stereotipų ribas. Giesmė kuri tuo pačiu metu yra ir unikali – vienintelė, išskirtinė, ir universali – tinkanti visiems.

Sakoma, kad "Jėzus yra pagrindinis mūsų giesmių Kūrėjas". Kai mane įšventino į kunigus, vienas draugas man palinkėjo: "giedok savo širdies giesmę".

Pernelyg dažnai mūsų šlovinimai pameta kryptį "Dievop" ir pasisuka į žmogų, asmenį, "vartotoją" kurio tikslas - pajusti Dievą. Jei kažkas ateina, kad būtų pamaitintas, "skonis" (t.y. forma, išraiška, nuotaika) jam tampa be galo svarbus. Tačiau ar tai - teisinga kryptis?

Ar esi giedojęs ką nors panašaus? – "Dievas atstūmė mane, todėl vaikštau tamsoje. Jis atgręžė savo ranką prieš mane [...] Jis sutrypė mane į dulkes" [Rd 3:2-3]

Arba ką nors tokio? – "Ar dar ilgai, Viešpatie? Ar visai mane užmiršai? Ar dar ilgai slėpsi nuo manęs savo Veidą? Kiek dar ilgai mano širdis turės liūdėti?" [Ps 13:1-2]

Kartais šlovinimo grupė gali būti ypatingai susikoncentravusi į muzikinio atlikimo kokybę ir nieką daugiau. Ar to užtenka?

Mūsų šlovinimo grupės vertybės yra tai kas mums svarbu, ko mes siekiame ir ką norime liudyti savo šlovinimu.

BENDRAS TIKSLAS: "būti vienos minties, vienos dvasios; būti broliais siekiant bendro tikslo" [Fil 2:2]

Su dideliu džiaugsmu pradedame smagią straipsniukų-interviu seriją. Jau seniai galvoje ir širdyje kirbėjo mintis radus laiko pasišnekučiuoti su Angele Joknyte - giesmininke, taipogi giesmių kūrėja (kai kuriuos tekstus galima rasti čia pat, giesmyne) - apie šlovinimą, jo džiaugsmus bei iššūkius šiandien. Pirmoji interviu dalis - labiau apie Angelės istorijos su Jėzumi pradžią.

Tai yra tau, mano miels Skaitytojau, kas tu per viens tikt būtumbei, ar vedęs ar nevedęs, sens ar jauns, Vyrs ar Moteriškė, ir kurs dar būtumbei ne prisivertęs [= atsivertęs], ir dar nieko ne žinai apie atnaujintą Širdį, tai Pons Jėzus tau šitas Knygeles ne todėl į rankas duod, kad tikt vienat iš Galvos išmoktumbei ir Galvą pilną Žinios prisikrautumbei; arba gražų Balsą kaip Kankalą [= varpą] i

Pažadai - pažadais, bet vis tiek ateina laikas juos ištesėti. Taigi, dalinamės tuo ką Dievulis leido mums išgyventi Marijampolėje vykusioje šlovinimo stovykloje "Giesmė - meno kūrinys ir aukso indas mano maldai". Šį kartą - Jaro mokymas (šiek tiek koreguotas/papildytas bralgio).

-x-x-x-

Giedokite Viešpačiui naują giesmę; Jo garbę - šventųjų sueigoje. Esame raginami giedoti Viešpačiui naują giesmę, kaip naujieji žmonės, kurie išmoko naują giesmę. Giesmė remiasi džiaugsmu. Dar giliau - ji remiasi meile.