Raktažodis: -Malda-

   Dažnai atsitinka, kad sielas patraukia šventumo idėja. Ir galbūt tikrai tokį troškimą sužadina jas veikianti Dievo malonė... Tačiau kartais siela, švelniai besikamuodama šventųjų akivaizdoje, pasijunta tartum prieš neperžengiamą slenkstį ar neapeinamą sieną. "Kaip tampama šventaisiais?" - klausiama savęs.

   Yra du keliai: vienas gyvenimo, o kitas mirties, ir jie abu didžiai skirtingi. Gyvenimo kelias yra toks: pirma, mylėsi Dievą, kuris tave sukūrė; antra, mylėsi savo artimą kaip save patį (Mt 22,37-39); nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma (Mt 7,12).

   Aš mokau tave romumo, būti romiam, kai įžūlūs muzikantai tyčiojasi iš manęs, būti švelniam su apsiverkusiais tėvais, kuriuos raminu švelniais žodžiais ir pažadais; mokau tave ramybės, ramybės minios triukšme, pašaipose, užgaulėse, verksmuose, dalyvių skausme; mokau tylos, tylos minios ir atskirų žmonių akivaizdoje, tylos girdint užgauliojimus ir tylos aidint susižavėjimo šūksniams;

   Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius "krikščionimis" (Apd 11,26). Praėjus trims su puse amžiaus, 387-aisiais, imperatorius, kurio statulos buvo nugriautos, grasina išžudyti visus to miesto gyventojus. Šventasis Jonas Auksaburnis mėgina juos padrąsinti, primindamas, ką reiškia vardas "krikščionis".

   Dievas iš mūsų tereikalauja dviejų dalykų: mylėti Jį ir mylėti artimą. Jei šią pareigą ištikimai pildome, tai vykdome Ji valią ir esame vienybėje su Juo. Tad turime to siekti.

   Jei tu pažintum Dievo dovaną, vienądien pasakė samarietei Kristus (Jn4,10). Tačiau kokia gi yra toji Dievo dovana, jeigu ne Jis pats? Ir, anot mylimojo mokinio, pas savuosius atėjo, savieji jo nepriėmė (Jn1,11). Šventasis Jonas Krikštytojas dar daugybei krikščionių galėtų išsakyti šį priekaištą: Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate (Jn1,26).

   Visų pranašų pašaukimas - žadinti žmones Mesijo atėjimui, rengti širdis Jo priėmimui, raginti žmones būti ištikimiems Dievui ir Jo įstatymams, skatinti jų užuojautą silpniesiems ir vargingiesiems, perspėti nepasiduoti stabmeldystei.

   Kiekvienos sielos tobulumas nėra tas pats. Juk charakteriai būna labai skirtingi, taigi taip pat nėra dviejų vienodų sielų. Dievas, pats jas sukūręs, žino, kas joms tinka labiausiai. Dievas kviečia sielą eiti slėpiningu keliu, kuris vienintelis jai skirtas, o Šventoji Dvasia, pašventintoja, ypatingomis malonėmis veda jas į tobulumą.

   Kartais klausiame, ką turime daryti, kad mylėtume Dievą ir taptume šventi? Tai paprasta. Kaip parodome savo meilę? Vykdydami Jo valią. Tai ir yra mylėti Dievą ir būti šventam. O kaip atpažįstame Dievo valią? Mums pakužda sąžinės balsas: gera tai ar bloga. Išmokime jos klausytis, stenkimės ją išgirsti dar aiškiau (nes kitu atveju ji nutils).

   Palaimintas žmogus, kuris pažįsta savo silpnumą. Nes šis pažinimas yra jame visokio gėrio pagrindas, šaknis, principas. Kai žmogus išmoko ir pajuto savo silpnumą, jis nebetelkia savo sielos į tuštybę, kuri aptemdo pažinimą. Jis saugo savyje kaip lobį budrumą. Tačiau niekas negali pajusti savo silpnumo, jei jam nebuvo duota nors šiek tiek būti išbandytam kūno ar sielos skausmų.

   Jėzus sako mokiniams, kad Šventoji Dvasia, Parakletos, ne tik pasiliks su jais ir juose, bet mokys visko ir primins, ko Jis, Jėzus, juos išmokė. Ir su mumis taip įvyks. Tai nereiškia, kad turime liautis ieškoję ir mąstę Dievo žodį, kaip amžių būvyje jis buvo suprantamas tradicijoje.

   Dievo mums dovanojamoji naujoji mana yra visiems vienas ir tas pats Kristus. Viešpats, kurį priimame Eucharistijoje arba, tiksliau, kuris mus priima ir įima į save, iš tikrųjų yra vienas, tas pats. Augustinas tai išreiškė žodžiais, išgirstais savotiškame regėjime: valgyk suaugusiųjų duoną, tačiau ne tu mane savyje pakeisi, o aš tave savyje.

   Sūnaus palaidūno palyginimas, ko gero, yra pats populiariausias, tačiau jo tikroji prasmė turbūt labiausiai nepažinta. Vien šiam pasakojimui duotas pavadinimas nurodo, ko trūksta mūsų supratimui. Mes sakome: sūnaus palaidūno palyginimas. Tačiau sūnus palaidūnas nėra nei pagrindinis, nei svarbiausias istorijos veikėjas. Tai ne jį norima atskleisti šiuo palyginimu.

   Melstis - reiškia būti Dievo žinioje tiek, kad akimirkai leistume Jam daryti iš mūsų tai, ką Jis seniai norėjo, bet kam  niekuomet nerasdavome laiko. Pats mūsų Viešpats taip meldėsi. Jis pradėjo nuo žodžių: "Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė." (Mt26,39) Po ilgų maldos valandų Jis pakilo ir tarė: "Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!" (Mt26,39)

   Neturime apriboti savo maldos kūno veiksmais - ar šauktume, ar tylėtume, ar klūpėtume, - bet santūriai melstis, susitelkę savo mintyse, laukdami, kad Dievas ateitų ir aplankytų sielą visose jos prieigose, visuose takeliuose ir juslėse. Tada, priklausomai nuo to, kas pritinka, galėsime likti tylūs, melstis garsiai ir netgi šaukti, kad tik mintys būtų įsitvirtinusios Dieve.

   Meilė yra gyvybės dėsnis, elgsenos taisyklė, bendro gyvenimo taika, siekiančiųjų harmonijos garbė, nusikaltimų panaikinimas, Įstatymo pilnatvė, Šventojo Rašto santrauka, Dievo įsakymų išpildymas, dorybių dorybė, nuopelnų prisidėjimas. Visi gyvenimo potvarkiai, visi teisingumo darbai siejasi su ja; iš jos kyla jų vaisiai ir darbų bei uolių maldų gerumas.

   Meilė gali daugiau nei pažinimas. Pernelyg dažnai mes savo nepasitenkinimą tuo, kas esame - savo skurdą bei atsitolinimą nuo Kristaus ir nuo Dievo, - siekiame kuo nors užpildyti: mes labiau stengiamės pažinti ir skaityti nei konkrečiu momentu padaryti meilės aktą.

   Vienas dalykas yra pagieža, kitas - pyktis, kitas - susierzinimas, dar kitas - nesantaika. Aš jums duodu pavyzdį, kuris leis tai suprasti. Kažkas įkuria ugnį. Kol kas tai tik mažas angliukas. Jis vaizduoja jus, beįsižeidžiančius dėl brolio žodžio. Jei pakęsite šį žodį, užgesinsite angliuką. Jei bus atvirkščiai, jūs pradėsite galvoti: "Kodėl jis taip pasakė? Turiu jam ką atsakyti.

   Jono Evangelija prasideda pasakojimu apie du paskui Jėzų sekančius mokinius ir baigiasi Jėzaus žodžiais Petrui: "Sek paskui mane." Jie pašaukti pamažu, mokydamiesi iš Jėzaus, pažinti, kas Jis yra, suprasti Jo meilės planą ir pažinti, kas jie patys yra. Jie ne visada žino, kur Jėzus juos veda, bet pasitiki ir keliauja drauge.

   Jėzus sau nepriklausė, ir vienas iš šio visiško savęs apiplėšimo įrodymų yra tai, kaip Jėzus išgyveno laiką... Nors apribotas laike ir nė akimirkos negalėjęs pasisavinti sau, Jėzus niekada nebuvo įsitempęs ar skubantis. Būdamas neturtėlis savojo laiko atžvilgiu, jis niekada nebuvo jo godus. Turtuolis arba siekiąs tokiu būti sprūstančias minutes skaičiuoja it užkasamą turtą.

   Dievas pašaukia žmones tarnauti Jam dvasia ir tiesa, įpareigodamas sąžinę, bet nedarydamas prievartos. Jis atsižvelgia į kilnumą savo sukurtojo žmogaus asmens, kuris turi pats apsispręsti ir likti laisvas. Tai ypač išryškėjo Jėzuje Kristuje, kuriame Dievas tobulai apreiškė save ir savo kelius.

   "Kur du ar trys..." (Mt 18,20) Gyvenimas pagal šiuos dieviškus ir slėpiningus žodžius kaskart vis labiau žavi. "Kur du ar trys.." Jėzus nepateikia nurodymų, kas tokie jie turėtų būti.

   Broliškoji meilė ima peno iš paties Viešpaties širdies. Žinoma, ji turi sukaupti visą mūsų kūno širdies stiprybę, visą realizmą. Bet šios meilės versmė yra aukštesnė: ji atsiranda iš Kristaus meilės mums. "Jo meilė valdo mane" (2Kor5,14), sakė Šv. Paulius.

Adoratio – lot. k. garbinimas, žavėjimasis. Ši maldos forma atsirado viduramžiais. Tuo metu žmonės retai priimdavo Komuniją. O ir šiaip buvo sunku dalyvauti ir suprasti kas vyksta šv. Mišiose, nes dar nebuvo atgręžtų altorių (kaip dabar įprasta) – kunigai šv. Mišias aukodavo nusisukę, o be to visos maldos buvo lotynų kalba.