Raktažodis: -Įvairūs-

Per porą pastarųjų dienų iš forumo išnyko dvi temos. Aišku, tema visada yra autoriaus "nuosavybė". Kaip sakoma: "mano pianinas, kur noriu - ten kabinu". Tačiau keletą žodžių apie tai pasakyti verta, o gal net ir būtina...

baimės?

Jėzaus laikais kieno nors paklausę, kas svarbiausias Jo bendradarbis, būtume išgirdę: Tai Petras... tai Jokūbas... tai Jonas! O iš tikrųjų didžiausia bendradarbė Nazarete buvo Mergelė Marija, tačiau to niekas nepastebėjo!

Esu visiškai silpna, dabar yra momentas, kai nebėra jėgų, dabar yra momentas, kai gyvenime savęs kalusiu – „kokia prasmė?“. Nusivylimas, nusvirusios rankos, kova prieš blogį. Ir vat, šiandien, šiandien, kai esu visiškai be jėgų, Kristus prašo. Prašo kalbėti. Kodėl manęs? Nežinau. 

xxx

Taigi – kokie mano tikslai, susidūrus su netikinčiu žmogumi? Ypač – jei susiduriu su juo „savo“ teritorijoje – bažnyčioje, svetainėje, bendruomenėje, tarp draugų? Nes kai persvara ne mano pusėje – dažnai atsitraukiu, „neaštrinu padėties“, rodau supratingumą. Tačiau kaip tada, kai netikintis yra silpnesnis, arba įžūlesnis, arba kaltinantis, arba besikabinėjantis?

Ką gi, viena vertus džiaugiuos šita tema, kita vertus - smagu ją ir užbaigti :) Labai stengiausi įsprausti Skaitytoją į kampą, nukapoti visas galimybes ir parodyti, kad mes - tikintieji - nieko negalime. Senas bralgio triukas. Jis gi žino, kad kai atrodo, jog nėr išeities, tada žmonės labiau klausosi :) Taigi - jei kalbėtis su ateistais apie tikėjimą negalime, nes nesusikalbame - ką daryt?

Kažkokiu būdu aplink besiklostantys įvykiai nuolat įtraukia mus į tikrą kovą, kai neišvengiamai tenka rinktis kada ir kaip pasielgti - pagal sąžinę? pagal patogumą? ar tiesiog - "nusiplauti rankas" ir leistis pasroviui vengiant bet kokios atsakomybės?

Siūlome du pokalbius su psichoterapeutu Gintautu Vaitoška, knygų „Lengvas gyvenimas“ ir „Kas iš vaikų pavogė gandrą?“ autoriumi. Iš Gintauto minčių darosui aišku, kad santuokos ir šeimos pamatus savo gyvenime pradedame kloti labai anksti, kartais to net nesuvokdami :)

 čia yra labai geri du straipsniukai. sėkmės skaitant -
 

pirmas

antras

Man rodos, joks kitas sakramentas nėra taip atviras Dievo ir žmogaus bendradarbiavimui, kaip Išpažintis. Neveltui netgi tikslesnis jo pavadinimas - Sutaikinimo sakramentas - kviečia galvoti apie DU, o ne apie vieną.

-x-x-x-

Deimantė nepaliauja įkyrėt su klausimu: „Ką reiškia ‚Mesijas‘?“ Ko gero teks pabandyt bent jau šiek tiek išsamiau pasiaiškint kas tai yra...

Nuolaidos dar tęsis - dar daug neišparduota... Tik plakatų ko gero nebeatnaujins. Ir reklamose nebe taip dažnai bus linksniuojama "Kalėdos/Kalėdų/Kalėdinės...". Ir, galbūt, dar nevisai viskas namie suvalgyta :)))

Nežinau kiek sekate po Konstitucinio teismo nutarimo dėl Šeimos Koncepcijos neatitikimo Lietuvos Konstitucijai vykstančią diskusiją. Bet manau, kad bent jau persiskaityti tekstus tikrai verta. Netgi būtina.

Sekmadienį švęsime Devintines. Ši šventė neatskiriamai siejasi su Didžiuoju Ketvirtadieniu, kada mūsų Išganytojas Paskutinės Vakarienės metu įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą. Minėdami tą įvykį, trokštame išgyventi didžiąją Eucharistijos paslaptį tuo pačiu tikėjimu ir ta pačia meile, kokia ją išgyveno apaštalai.

Šeštinių (dangun žengimo) iškilmė tradiciškai švenčiama Velykų laiko – šeštos savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Viešpaties Prisikėlimo. Lietuvoje ir kitose šalyse ji keliama į septintą Velykų laiko sekmadienį, kad tikintiesiems būtų lengviau joje dalyvauti. Šiandien žvilgterkime atgal į praeitą kelio atkarpą ir nusiteikime švęsti :)

Manau, kad gal ne tik man, bet ir kitiems šis tekstukas pravers - kažką prisiminti, lengviau kažką išgyventi. Va, sėdžiu ir galvoju dažnai, - nu kodėl taip, ką ne taip darau, kodėl niekas nesigauna, kodėl niekam nieko nereikia? Po to galvoju, kad gal taip yra ne šiaip sau? Gal taip kažkam ruošiamasi? Todėl many nemiršta viltis, todėl many auga troškimas kurti kažką gražaus.

Jeigu skaitydami Naująjį Testamentą būsime pakankamai atidūs, pastebėsime, kad Marija, vienintelė iš visų kūrinių, dalyvauja trijuose pagrindiniuose išganymo slėpinio momentuose. Tai – Žodžio Įsikūnijimas, Velykų slėpinys ir Sekminės. Be kurio nors vieno iš trijų momentų krikščionybės slėpinio nebūtų arba jis būtų visiškai kas kita, negu dabar.

Šventosios Dvasios dėka mes galime sekti Mariją ir Sekminių dieną ją randame Vakarienės menėje. Kaip ant Kalvarijos kalno, taip ir Vakarienės menėje Marija minima su kitomis moterimis. Taigi galėtų atrodyti, kad ji yra nei daugiau, nei mažiau kaip viena iš jų. Bet ką reiškia, kad Marija ten minima kaip Jėzaus Motina? Tai reiškia, kad Šventoji Dvasia, kuri ateina, yra „jos sūnaus Dvasia“!

Sugalvojau, kad tema atsiradusi forume galbūt verta atskiro tekstuko... Taigi - kaip yra su ta Merkinės (Česukų/Povilo) piramide? Suderinama ji su katalikybe, ar nevisai? Reikia ten važiuoti, ar kaip tik - negalima? Ką mes, kaip katalikai ir krikščionys turėtume apie ją žinoti? Gaila, bet nerandu kokio nors rimtesnio straipsnio apie tai, kad galėtumėt pasiskaityti greta šio.

„Tu, Viešpatie, sužadini žmoguje troškimą Tave garbinti, nes sukūrei mus sau ir nerami mūs širdis, kol neatilsės Tavyje“. Kokie teisingi šie žodžiai, kuriais šv. Augustinas pradeda garsiuosius savo "Išpažinimus"!

Laikau rankose labai simpatišką naują leidinuką MAGNIFICAT/kasdieniai skaitymai - pirmasis numeris (kovo mėnesiui), yra galimybė užsiprenumeruot http://www.magnificat.lt/ ir kasdien kišenėje turėti šaunų palydovą :)

Tai - trumpa ištraukėlė iš daugeliui jau pažįstamo tėvo Raniero Cantalamessa knygos “Marija – Bažnyčios veidrodis”. Tikiuosi, kad šįkart pasirodę griežtesni jo žodžiai jus tik paskatins pasiieškoti šios knygos knygynų lentynose.

Visos tautos ir visos religijos, nors ir labai skirtingai, kalba apie išliksiančią pomirtinę žmogaus būseną. Mintis apie visišką asmenybės išnykimą kartu su kūniška mirtimi pasitaiko itin retai.

Garbė Jėzui Kristui!

Vienas žodis skamba smarkiai – Bažnyčia. Gal tie žodžiai, kuriuos minty ir širdy nešiojamės, kurie pabudę mumyse, piligrimystėje ima varpais skambėti?

Bažnyčia man skamba.

Brangus jaunime,

šiemet įvyks penktosios Lietuvos jaunimo dienos, kurių globėjas yra šv. Kazimieras, o tema – Jėzaus ištarti žodžiai paralyžiuotajam: „Kelkis ir eik“ (Mk 2,11). Šis jūsų susitikimas, kurį kviečiu išgyventi kaip malonės įvykį, taip pat yra pasirengimo etapas būsimoms Pasaulio jaunimo dienoms, kurios vyks Madride 2011 metų rugpjūtį.