Kiekvienas iš mūsų gyvename vienoje ar kitoje mažoje žmonių grupėje – šeimoje, katalikiškoje bendruomenėje, parapijoje. Ir visada su kitais mus sieja nematomi ryšiai. Jei nutinka kas nors ar iškyla būtinybė pasitart, - ieškome kas galėtų padėt, kreipiamės į tėtį, mamą, brolį, draugą. Kartais būna, kad net žodžių nereikia, užtenka pabūti kartu.

Per porą pastarųjų dienų iš forumo išnyko dvi temos. Aišku, tema visada yra autoriaus "nuosavybė". Kaip sakoma: "mano pianinas, kur noriu - ten kabinu". Tačiau keletą žodžių apie tai pasakyti verta, o gal net ir būtina...

baimės?

Kažkaip... labai nuskambėjo man tas Justytės nuoseklus priminimas apie kvjk vertybes ir ypač apie santykį su alkoholiu. Gal tai ne problema. O gal ir taip. Bet va - atradau tiesiog žavų tekstuką apie tai kaip mus valdantys žmonės kalba. Gerai, kad plaukai trumpi, tai nelabai matosi, kai pasišiaušia...

 Visi, kurie keliavote ir laukėte mūsų namuose, prasidėjo trečiasis PJD etapas – dalinimasis įspūdžiais, liudijimas.

Garbė Jėzui Kristui!

Vienas žodis skamba smarkiai – Bažnyčia. Gal tie žodžiai, kuriuos minty ir širdy nešiojamės, kurie pabudę mumyse, piligrimystėje ima varpais skambėti?

Bažnyčia man skamba.

„Būkite Kristuje įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu“ (plg. Kol 2, 7).

Brangūs bičiuliai!

Ieškojau ko nors...kokio nors teksto, ko nors, kas mus grąžintų prie svarbiausio - Dievo. Kas galbūt nors kiek sujudintų mūsų mintį, leistų pakeisti kryptį šiandienoje, nors kiek parodytų mūsų susitikimo su Viešpačiu stebuklą.

Štai, štai tas gaivinantis žodis: Popiežius Benediktas XVI - Enciklika "Deus Caritas est" apie krikščioniškąją meilę. Pratarmė: