Šlovinimo stovykla Marijampolėje '07 10, Jaro mokymas

Pažadai - pažadais, bet vis tiek ateina laikas juos ištesėti. Taigi, dalinamės tuo ką Dievulis leido mums išgyventi Marijampolėje vykusioje šlovinimo stovykloje "Giesmė - meno kūrinys ir aukso indas mano maldai". Šį kartą - Jaro mokymas (šiek tiek koreguotas/papildytas bralgio).

-x-x-x-

Ši stovykla – ne šlovintojų fabrikas, todėl pirmiausiai yra svarbus mūsų santykis su Dievu iš kurio ir kyla šlovinimas. Tik po to reikėtų kalbėti apie šlovinimą Biblijoje, šlovinimą Bažnyčios Tėvų mokyme ir t.t. taigi, šlovinimas pirmiausia susijęs su širdimi, su Dievo valia mano gyvenime, su mano „taip“ Dievui (taip, kaip Marija yra ištarusi „taip“ Dievui).

Charizminis šlovinimas

Ar jis kažkuo esmingai skiriasi nuo kitų šlovinimo būdų? Ar jame yra kažkas, ko nebuvo iki šiol? Ne. Jame nėra kažkokio super ypatingumo.

Charizminis atsinaujinimas ir šlovinimas atėjo iš protestantiškos aplinkos. Benediktas XVI apie charizminį atsinaujinimą sako, kad kai katalikų Bažnyčioje po Antrojo Vatikano Susirinkimo prisipildė Šventosios Dvasios ilgesio, atėjo pagalba iš protestantų – ir taip charizminis atsinaujinimas rado namus Katalikų Bažnyčioje.

Charizminis atsinaujinimas (prasidėjęs prieš 44 metus) susiduria su savitais iššūkiais ir savo palaiminimais. Jis patraukia žmones savo paprastumu, Dievo patirtimi. Katalikų Bažnyčioje charizminis pamaldumas ir šlovinimas vis dar gryninasi, kaip auksas kuris yra perlydomas.

Charizminis šlovinimas Katalikų Bažnyčioje nėra kažkas „neregėto“ ar visiškai naujo. Tai buvo naujas būdas ir nauja forma išgyventi tai tikrovei, kuri yra Bažnyčioje nuo pat jos gyvavimo pradžios – Sekminių. Tiesiog įvairiais laikotarpiais buvo akcentuojami vis kiti dalykai.

Būtų netiesa sakyti, kad Bažnyčia iki charizminio atsinaujinimo nešlovino. Taip pat būtų neteisinga sakyti, kad charizminis šlovinimas yra vaistas nuo visų ligų. Be to reikia atsiminti, jog ateidamas iš protestantiškos aplinkos šlovinimas atsinešė ir tam tikrą „paveldą“.

Kuo gi skiriasi tad katalikiškas ir protestantiškas šlovinimas?

Viena pora iš protestantiškos bendruomenės dalinosi, kad šlovindami su katalikais patyrė šlovinimo pilnatvę. Jie sakė, kad taip buvo todėl, jog protestantiškose bendruomenėse šlovinimo metu ieškoma Dievo, Jo šaukiamasi, tarsi norima Jo „daugiau“ savo gyvenime. O šlovinant su katalikais jie išgyveno tą jausmą, kad Dievas jau yra čia, ir Jo nereikia kažkaip „dauginti“.

Katalikų Bažnyčia brangindama, gilindamasi ir besidžiaugdama aiškiai rodo kur yra Jėzaus buvimo su mumis pilnatvė – Eucharistijoje. Kaip ir apaštalas Tomas, mes turime galimybę „paliesti“. Per kiekvienas Mišias mes Jį priimame į save. Būtent dėl tokio Katalikų Bažnyčios turtingumo – juk Dievas Eucharistijoje patikėjo mums savo pilnatvę – mums nereikia šlovinimo padaryti dar vienu „sakramentu“. Per jėgą bandyti „padauginti“ Dievo, taip priverčiant šlovinimą konkuruoti su Eucharistija. Šlovinimas Katalikų Bažnyčioje visada tebus dar vienas kelias į gilesnį Eucharistinės bendrystės su Kristumi išgyvenimą.

Protestantiškas šlovinimas nėra nei geresnis, nei blogesnis už katalikišką. Tačiau skiriasi šlovinimo pobūdis, charakteris. Todėl nebandykime Katalikų Bažnyčiai primesti pernelyg sureikšminto ir „susvarbinto“ šlovinimo. Žvelkime į šlovinimą visos Katalikų Bažnyčios Tradicijos šviesoje, neištraukime jo iš bendro konteksto – neatribokime šlovinimo nuo viso turtingo ir ilgai kaupto Katalikų Bažnyčios paveldo. Ir negriaukime tam tikros dalykų svarbumo tvarkos, vien todėl, kad kitose Bažnyčiose ši tvarka skiriasi.

Dabar – apie išorines išraiškas

Šlovinimas, pačia plačiausia prasme, yra gyvenimas pagal Dievo valią. Todėl Jėzus ne tik paaukojo, bet ir pats yra tobula šlovinimo Auka Dievui. O mes, tapdami vis panašesni į Jį, tapsime vis tobulesniais šlovintojais.

Ir vis tik šlovinimas, kaip ir tikėjimas, visada reiškiasi išoriškai – tampa vienaip ar kitaip regimas. Kai kurios iš šių formų peržengia laikmečio ribas. Taip jos tampa tarsi „auksiniu paveldu“. Bažnyčia atpažįsta, kad vieni ar kiti būdai tinka bet kurio laikmečio, bet kurio išsilavinimo žmonėms, nes padeda jiems kelti savo širdis į Dievą. Tada ji iškelia šiuos būdus sakydama: „taip darykime“. Šis Bažnyčios lobynas nuolat auga. Mums, šlovintojams, šis lobynas gali padovanoti pvz. senovinius himnus, kuriems galime dovanoti naują gyvybę, šiandien juos priėmę iš Bažnyčios rankų su pagarba ir kūrybiškumu. Sukurti senam himnui naują melodiją, ar įterpti į šlovinimą liaudies giesmių – tai vis būdai, kuriais galime praturtinti savo šlovinimą iš Bažnyčios turtų.

Viena iš charizminio šlovinimo užduočių – atgaivinti, padėti naujai išgyventi tai kas jau yra Bažnyčioje. Tai kas buvo tuščia knyga – dabar prabyla kaip Dievo Žodis, tai kas tebuvo tušti žodžiai – atsiveria kaip malda, ir t.t.

Todėl mes – šlovintojai – tiesiog privalome leisti Šventajai Dvasiai pirmiausia mumyse atgaivinti šiuos dalykus, kad vėliau taptume jų nešėjais – jau nauja forma, jau „sušiandienintu“ būdu. Taigi, šlovinimas irgi turi savo formą bei išraišką, kuri skirtingais yra skirtinga (pvz. Mozart‘o ir Brams‘o išraiška bus skirtinga, bet ne todėl, kad jie girtų kitą Dievą, o todėl, kad jie gyveno skirtingu laiku – skiriasi meninės raiškos priemonės, grožio suvokimo standartai ir t.t.). Šios įvairios formos – tolygiai geros, nors ir skirtingos savąja „išvaizda“.

Mes – žmonės – gyvename tam tikroje kultūroje, tam tikrame laikotarpyje. Ir nereikia to neigti ar bandyti atsikratyti. Karalius Dovydas išsirengęs ir iš visų jėgų šokantis Viešpaties akivaizdoje, šiandien būtų nepriimtinas ne dėl to, kad giria Dievą šokiu, bet dėl to, kad pasikeitė laikotarpis – šiandien gyvename visai kitoje kultūroje. Todėl kyla rimtas klausimas:

Ar galime šlovinti Dievą bet kaip?

Čia reikėtų prisiminti du terminus: viešas ir privatus kultas. Užsidaręs savo kambarėlyje Dievą galiu girti ir garbinti bet kokiais būdais, kuriuos leidžia mano sąžinė ir pagarbumo šventumui suvokimas (kartais juk meldžiamės jau gulėdami lovoje, arba išgirdę puikią giesmę pradedame strikinėti po kambarį kaip pašėlę ir pan.).

Tai ką galiu daryti pats vienas – privačiai – yra vienas dalykas. Bet tai ką darome bendrai – tai jau tampa liturgija. Todėl (labiausiai – iš pagarbos bendruomenei) ieškome tokių maldos ir garbinimo išraiškos būdų, kurie būtų priimtini, suprantami ir leidžiantys įsijungti visai bendruomenei (pvz. galime išmokti kokią nors aštuonbalsį super psalmės atliepo melodiją, tačiau tai tebus vėjas, nes bendruomenė negalės įsijungti).

Yra tam tikri pamatiniai suvokimai – kas yra priimtina, kas yra pagarbu. Skirtingose kultūrose jie nevienodi. Pvz. kai kuriose indėnų gentyse švenčiant Mišias altorius yra ne bučiuojamas, bet paliečiamas plunksna – tai didžiausios pagarbos ženklas. Taipogi mes, pvz., netupime per Mišias, nors kai kur tai – priimtina laikysena, tolygi sėdėjimui.

Būtent dėl to, kad šlovinimas turi viešą išraišką, jo forma, jo „išvaizda“ yra svarbi. Todėl sakome, kad šlovinimas gali būti ir viešas, ir privatus. Vėlgi, reikėtų prisiminti, kad nėra ir negali būti „visiškai privataus“ šlovinimo, nes kiekvienas gyriaus žodis Tėvui yra tariamas per Jėzų, su Jėzumi ir Jėzuje.

Giesmė – aukso indas mano maldai

Giesmė padeda man, ir aplink mane esantiems, nešti savo gyriaus auką Viešpačiui. Giesmė – tarsi aukso indas mano maldai. Galime klausti – kada malda yra tikra? Kai kažkur yra užrašytas tekstas, ar kai aš tuo tekstu kreipiuosi į Dievą megzdamas dialogą?

Dievas leidžia mums naudotis kalba, pokalbiu – šia netobula žmogiška išraiška, – kad galėtume bendrauti su Juo. Svarbiausia šlovinime ir yra – malda.

Tačiau negalima to daryti bet kaip, dėl to, kad tai vienaip ar kitaip yra ir viešas garbinimas. Todėl svarbu netgi kokia yra priemonė (t.y. giesmė) ir kaip mes ta priemone naudojamės. Pvz. liturginiai indai – juk nenaudojame jų bet kaip ir bet kur.

Giesmė taipogi – yra kaip šventas indas. Ar kartais nenutinka, kad šį aukso indą, užuot palikę jį atskirtą Dievui mes „išsitraukiame“ prie laužo vietoj dainos? Šioj vietoj reikėtų jausti atsakomybę už šią priemonę.

Pagrindinis šlovintojo uždavinys – padėti kitiems žmonėms melstis, o ne šiaip juos linksminti ar „sukurti maldingą aplinką“. Lygiai todėl negalima daryti iš giesmių „dvasingų intarpų“. Nepaverskime giesmės sandarinimo tepalu mūsų skylėtam susirinkimui :)

Giesmių deginimas

„Sudeginta“ giesmė yra tokia, kai ji nebepajėgia būti ta priemone nešti mano maldą Dievui. Kiek kartų giesmės nesaugojom, kiek kartų neįsigilinom į žodžius, kiek kartų kartojom be saiko?... Galiausiai gali nutikti taip, kad pririnkus tam tikrą „kritinį svorį“ sudegintų giesmių, sakysime: „šlovinimas man nebemielas, aš jau ‚išaugau‘ iš jo“. Todėl nepavarkime gilintis, nepavarkime būti dėmesingi.

Ar būna ne aukso indų?

Kartais žmogus, kuris jaučia savyje troškimą sukurti giesmę, ateina iš savo aplinkos, iš savo gyvenimo, iš savo „konteksto“. Ir kartais žmogus nesuvokia kam ir ką daro. Todėl pasitaiko kūrinių – giesmių, kurios kartais netgi trukdo melstis. Vis tik yra tam tikri kertiniai dėsniai, iš kurių atpažįstame giesmę; yra kažkokie giesmės bruožai ir savybės, kurios padeda melstis.

Apie tobulumą

Ar yra kažkokios „tobulos“ giesmės? Viena vertus, kaip jau kalbėjome, yra tam tikri, savo laikotarpį peržengiantys kūriniai. Juos vadiname „klasikiniais“. Bet charizminiam atsinaujinimui dar mažokai metelių, kad galėtume kalbėti apie „charizminio šlovinimo klasiką“ (nors jau mezgasi tam tikras giesmių ir maldų „aukso fondas“).

Greta viso šito mes esame raginami žvilgsniu pranokti tai kas regima. Neužstrigti ties forma. Žvelgti į tikrovę, kuri yra „už“ to kas regima. Vengti vartotojiško giesmių vertinimo, pirmiausia žiūrint į tai kaip giesmė padeda melstis, o tik po to – ar patraukli jos išraiška ir t.t. Kaip vienas vaikas, kuris adoracijoje virš išstatyto Švenčiausiojo matydamas Nukryžiuotojo skulptūrą pasakė tėčiui: „Ten atrodo, kad yra, bet nėra; o čia atrodo, kad nėra, bet yra“.

Taigi, melskimės išlaikydami pagarbią, padedančią maldai išraišką; išlaikydami sąmoningumą – ką, kodėl ir kaip darome.