Senoliai apie šlovinimą - tęsiame

Tai yra tau, mano miels Skaitytojau, kas tu per viens tikt būtumbei, ar vedęs ar nevedęs, sens ar jauns, Vyrs ar Moteriškė, ir kurs dar būtumbei ne prisivertęs [= atsivertęs], ir dar nieko ne žinai apie atnaujintą Širdį, tai Pons Jėzus tau šitas Knygeles ne todėl į rankas duod, kad tikt vienat iš Galvos išmoktumbei ir Galvą pilną Žinios prisikrautumbei; arba gražų Balsą kaip Kankalą [= varpą] iš vario išduotumbei, o vienat tikt tuomi pasikakdintumbei;

tai tiek naudos tikt turėtumbei, kad kaip mažas Kūdikis su tuščia Pūsle džiaugtus, ir jam taipo besidžiaugiant tikt bile kas priėjęs, nors tikt su Špilka kimšterėtų, tai pasijustų Kūdikis tuštį Nieką beturįs. Taipo ir tau nusiduos, jei tikt vienu Balsu ir Giedojimu nori pasikakdinti.

Tai tad, kad tikt tau Kiaulė, ar Šuo, ar Katė kokią mažą Iškadą [= žalą] padarys, tai pilns būsi apmaudos ir Keikesčio, kad neturėsi Sylos tam atsistengti. Nes iš prigimties kožnas Žmogus yra po Griekų Mace [= nuodėmės jėga], kaipo Verginis paduotas, tad kožnas Žmogus tur, ką jis pats tankiai ne nor, daryti.

Jis kaip priversts tur griešyti, kolei Kristus per savo dievišką Macę ne gaun liosuoti, ir valną [= laisvą] Tikėjime daryti, ir tūlasis Žmogus rods ne nor Velniui ir Peklai tekti, ir nor per savo Sylą nuo Grieko ir Velnio Macės liosuotis, ir per viršutinę Nuobažnystę [= išorišką pamaldumą] pasišventinti, ir potam Jėzaus Teisybę savintis, ir Dievo Malonę pirma užpelnyti, ir kaip dabar naujasis Mokslas mokin, kad Žmones tikt vis ant viršutinės Nuobažnystės varo; o jei sako apie Prisivertimą [= Atsivertimą], tai tikt sako, kad Žmogus tur Grieką atmesti, šventai ir nuobažnai pasielgti, ir potam prisiverst [= atsiverst], ir ne rodo, kas tur tą Prisivertimo Darbą pradėti.

Jėzus, kursai kaip tikrajis kampinis Akmuo, tas vis į šalį tampa paliktas; kur visa Budavonė [= Pastatas] Prisivertimo be Jėzaus griūva ir ne gal Bėdos ir Gundymų Čėse [= laike] pastovėti, kaip ir pats Pons Jėzus yra kalbėjęs, naujas Lopas ant seno Rūbo, kad nuyra, tai Skylė dar didesnė randas, ir šviežių Vyną į senus Rykus, tai yra, naują Lopą per viršutinę Nuobažnystę seną Širdį užlopyti, o šviežių Vyną į seną Ryką, tai yra Jėzaus teisybę, Zokromentuose išdalijamą, savintis be atnaujintos Širdies.

Dabar Kitsai pradės murmėti, ir sakys: ką aš turiu daryti, kad nieks ne tinka, nei Skaityms, nei Giedojims, nei nobažnas Pasielgims; juk tai aš ne kalts, kad Dievs mane ne priverč. Tai tu man tari: kagi jisai mus kaltino? kas gali jo Valiai priešintis? Miels Žmogau, kasgi tu esi, su Dievu norėdams bylinėti? „bėgu“ sako darbas savo Mistrui [= Meistrui]: kam tu mane darai? Rom 9,20. Ale čia priešais yra sakoma: kas Viešpaties Vardan melsis, bus išganytas. Rom 10,14.

Tai ir tau yra sakoma. Ne kasinėk ilgai Pakaušį ant Suolo sėdėdams ir ne klausyk savo paties Širdies, kuri kaip Klastos Prarakas [= Pranašas] yra. Ji vis kitaip kalb, ne kaip Dievo Žodyje yra; ale tikt ne nor prie Jėzaus Kojų į paslėptą Kampelį eiti, ir čia save pasirodyti, kad biedna, varginga, be Sylos, nuoga, akla dvasiškai esanti.