Pokalbis su LJD 2010 himno autoriais - Justina ir Dariumi

Nenumaldomai artėjant 2010 metų Lietuvos Jaunimo Dienoms, kalbiname šių metų LJD himno autorius – Justiną Mikulytę ir Darių Žukauską. Neretai šiek tiek „pašalinių“ žinių apie giesmę padeda labiau į ją įsigilinti. Būtent todėl ir nusprendėme pašnekinti šiuodu studentus, laimėjusius himno konkursą ir padovanojusius mums giesmę „Kelkis ir eik“.

Kurti LJD himną – ne toks jau ir paprastas uždavinys. Kaip ryžotės priimti šį iššūkį?

Iš tikrųjų tai net nežinojome apie himno konkursą. Turbūt net nebūtume pradėję jo kurti, jei ne šalia esantys draugai. Šio himno istorija prasidėjo būtent per žmonių „bruzdėjimą“. Vieną vakarą grojome kartu su bičiuliais ir tame pasibuvime, besišnekučiuojant, Gediminas užsiminė apie paskelbtą konkursą. Labai ragino mus pabandyti. Taigi, pirmiausia tai buvo Gedimino darbas – bendruomeniškas pasidalijimas su mumis turima informacija, o tik po to jau mes su Darium pradėjom kūrybinį procesą.

Dabar net pamąstome, jog labai gražiai viskas čia susidėlioja – juk pati Morkaus Evangelijos ištrauka, pagal kurią reikėjo sukurti himną, atskleidžia bendruomeniškumo ir mūsų žmogiško tikėjimo bei pasitikėjimo Dievu atnešamus vaisius: paralyžuotojo pagydymą. Mūsų atveju tai – bičiulių tikėjimas mumis, raginimas, o kartu ir pats himno gimimas. Žinoma tai priklausė ir nuo mūsų su Dariumi apsisprendimo.

Šiandien žvelgdami atgal jau matom bendresnį šios dvasinės patirties vaizdą – himno kūrimas, viskas kas su tuo susiję, yra kaip tam tikra tarnystė. 

Dirbti kartu su Darium pradėjom labai spontaniškai. Praeitą vasarą po egzaminų sesijos, pabaigę didžiuosius darbus, susėdom, kaip įprasta, pamuzikuoti. Tada paprasčiausiai prisiminėm, jog yra tas himno konkursas, kurį vis nešiojomės mintyse.

Susiieškojom konkurso reikalavimus internete, pradėjom skaityti antrąjį Morkaus Evangelijos skyrių. Skaitėme kartu. Pamenu, perskaičius griebiau gitarą ir pradėjau niūniuodama himno pradžios žodžius, kurie skambėjo kaip kvietimas – kad broliai ir sesės stotųsi priešais Viešpatį. Neužilgo gimė ir priegiesmis, vėliau – posmeliai.

Besimezgant pirmiesiems žodžiams mintyse mačiau vaizdus – minią besistojančią giedoti Dievui. Troškau, kad žmonės minioje kartu giedotų ir melstųsi. Šis bendras mūsų su Darium troškimas – kad šis himnas taptų tarsi įrankiu žmonėms prisiliesti prie Dievo – lydėjo mus visą laiką kol dirbome. Kad žmonės prisiliestų prie To, kuris mums yra Brangiausias.

Aišku, daug diskutavom, ieškojom bendrų sprendimų – kur ir koks žodis būtų tinkamas, kaip kreiptis į Dievą šioje giesmėje ir t.t.

Ar sunku kurti giesmę va taip – „iš reikalo“ – kai žinai temą, kai tenka aiškiai atsižvelgti į duotą tekstą. Ar galima tai vadinti "kūryba"? Juolab, kai reikia dar ir koreguoti, perrašyti žodžius. Ar sunkūs tokie „šlifavimai“, ar jie verti to darbo kurį reikia įdėti?

Tai buvo lyg ir iššūkis – pabandyti sukurti giesmę, pagal kitų reikalavimus, sutilpti į tam tikrus „rėmus“, o tuo pačiu ir įrašyti savo širdies balsą. Siekėm išgauti tarsi vienovę tarp reikalavimų ir savo vidaus. Tuo pačiu labai norėjom, kad pats himnas liestų kitų širdis, kalbėtų žmonėms. Kad jis galėtų tapti kitų žmonių malda.

Beveik visą himno kūrimą lydėjome malda – rašydami tekstus, repetuodami prieš įrašymus ir įrašinėdami – nuolat prašėm, jog Dievas siųstų mums tas mintis ir idėjas, kurias Jis norėtų toje mūsų kuriamoje giesmėje matyti. Stengėmės atsiduoti Jam, būti Jo įrankiais. Norėjom, kad Šventoji Dvasia veiktų per mus. Suvokdami, jog tai giesmė Jam (kad ir koks bebūtų šios giesmės likimas), siekėm iš savęs išspausti kiek tik galėjom, jautėm atsakomybę.

Dėl „šlifavimų“, tai taip. Ši giesmė tikrai daug šlifuota, juk pilnai ji susidėliojo per gerus tris mėnesius. Teko išklausyti nemažai kritikos bei prašymų tiek iš konkurso iniciatorių, tiek iš draugų. Kūrėjams (taigi, ir mums) dažnai nelengva, kai jų „kūdikį“ ima aptarinėti ir kritikuoti „pašaliniai“ žmonės.

Tačiau kai įsisąmonini, jog kuri giesmę Dievui, kuri taps bendra malda žmonėms dideliame renginyje, supranti, kad reikalavimų turi būti daug, kad giesmė privalo juos atitikti ir kad verta dėl to padirbėti. Perleidi kritiką ir patarimus per savo vidų; kai ką priimi, kai ką atmeti. Kai dirbi būryje, o ne vienas, tai daug naudos atneša tas bendravimas, diskutavimas. Tuomet ir priimami sprendimai darosi tvirtesni, argumentuoti, išdiskutuoti.

Jei ne mūsų su Darium bendras darbas, bendra malda, patarimai iš draugų, jei ne žmonių dirbančių pastoracijos centre paskatinimas tobulinti himną, tai pilnai gali būti, jog šiemet LJD himnas būtų visai kitoks. Patarimai ir bendradarbiavimas šiame darbe buvo ypač naudingas ir vaisingas. Viskas čia sukosi nemažame žmonių rate. Mus pačius šiandien tai žavi – visas šis procesas tampa ženklu bei liudijimu apie Dievo veikimą žmonių bendrystėje. Viskas susideda, susijungia ir galiausiai iš to atsiranda geri vaisiai, su kaupu atlyginantys įdėtas pastangas. Galiausiai „pralaužiam stogą“ ir pasiekiam tikslą.

Priegiesmis kalba labai konkrečiai, veda į apsisprendimą. Ką jums, kaip autoriams, reiškia žodis „kelkis“, paraginimas „eik“? Tai du veiksmai? Ar vis tik vienas be kito jie yra neįmanomi?

Tiesa, šie du žodžiai yra du skirtingi veiksmai, vienu – mes atsikeliam, kitu – pajudam kažkuria kryptimi. Mes esam būtybės turinčios laisvą valią, tad galim elgtis kaip norim. Tačiau jei mes tikim Dievu, tikim Jėzumi, jei įsileidžiam Jį į savo širdį, mylim Jį, tuomet tas „Kelkis“ iš jo lūpų reikalauja mūsų gyvenime ir veiksmo – „eik“.

Jei Dievas mums svarbus tuomet kiekvienas įsiklausęs į Jo balsą, pajutęs Jo besąlygišką meilę, kitaip žvelgs į savo gyvenimą, kitaip jame veiks. Juk sutiktas Jėzus mus kviečia Jį liudyti, kviečia eiti kartu su Juo, būti tikrais. Juk tik Dievas žino, kas mums geriausia ir koks mūsų kelias bus vaisingiausiais.

Gyvename žemiškąjį gyvenimą ne šiaip sau. Mes trumpalaikiai čia, tačiau turim galimybę amžinai glaustis prie mūsų Karaliaus. Tad savo uoliu kėlimusi ir ėjimu iš įvairiausių keblių situacijų, visiškų „duobių“, savo tikėjimu, meilės kupinais darbais, nepasidavimu, viltimi artėjam dar arčiau Jo. Artėjam link amžinojo gyvenimo.

Priegiesmyje girdime dvejopai išreiškiamą Jėzaus kvietimą - būtuoju ir esamuoju laiku. Kodėl?

Iš pačių pradžių gimė frazė „atsiliepkim Jam mus pakvietusiam“, tačiau po pokalbio su kunigu Algiu susimąstėme dėl žodžio „pakvietusiam“ reikšmės. Juk tokiu atveju atrodytų, jog atsiliepti Viešpačiui kviečiami tik tie, kurie jau pakviesti, kurie jau yra pajutę asmeninį Dievo prisilietimą, kurie jau yra gyvame santykyje su Juo. Bet juk iš tiesų Dievas visada kviečia žmones kurti šį santykį su Juo. Mūsų Dievas – gyvasis Dievas, su kuriuo bet kuris ir bet kada gali užmegzti asmeninę draugystę. Jis kviečia tuos, kurie jau pajutę Jo kvietimą, jau atradę gyvą santykį su Juo; bet lygiai taip Jis kviečia ir tuos, kurie dar nėra atsiliepę į Jo šaukimą. Jis laukia visų ir nuolat kviečia atsigręžti į Jį.

Tad pakeitėm pirmąją frazę į „atsiliepkim Jam, mus kviečiančiam“. Tačiau galutinis variantas gavosi visai netikėtai mišrus su abejomis frazėmis. Kai jau įrašinėjome himną, netyčia suklydau pagiedodama pirmajame priegiesmyje „pakvietusiam“, o antrajame „kviečiančiam“. Nusprendėm, kad taip ir paliksim. Taip ir gavos, jog dabar giedame ir „pakvietusiam“, ir „kviečiančiam“.

Kalbate apie Bažnyčią – kodėl jos paminėjimas LJD himne jums svarbus? Kokius su jaunimu susijusius džiaugsmus bei rūpesčius matote Bažnyčioje?

Mums buvo tikrai svarbu ją paminėti. Juk Bažnyčia – tai bendruomenė. Tai vieta kur žmonės kartu glaudžiasi prie Dievo, kur būdami kartu garbiname savo Kūrėją. Tai žmonių būrys, kuriame galvojame kaip galime išskleisti bei skleisti Dievo Žodį, kur dalinamės savo patirtimi, padedame vieni kitiems.

Šiandien dažnai girdim didelį nusistatymą prieš Bažnyčią, jos tarnautojus. Tai truputėlį skaudina mus, nes atrodo, jog pirmiausia Bažnyčią žmonės traktuoja kaip žmonių sukurtą instituciją. Pamirštama, jog tai Jėzaus įkurta bendruomenė. Juk ne kunigams sukurta Bažnyčia, o visiems mums. Ir tai mūsų visų rūpestis. Bažnyčia dažniau yra kritikuojama dėl padaromų klaidų nei puoselėjama ir tobulinama. Juk mes – žmonės – ir esame Bažnyčia. Mes ją pripildom, ją padarom gyvą ir veikiančią arba merdėjančią ir apleistą. Viskas mūsų rankose. Mūsų visų rankose.

Norėtųsi, jog jaunimas labiau jungtųsi į šiandieninės Bažnyčios gyvenimą. Kad žinotų, jog gali jungtis, jog yra laukiami, jog tai jie gali pagyvinti Bažnyčią savo jaunatvišku energingumu, jog nereikia bijoti savęs čia realizuoti, atsiskleisti. Juk tai mūsų Brangiausiojo garbinimo vieta, tad kaip galim būti abejingi Jo žmonėms? Dievo žmonėms?

Svarbiausia tikėti, būti gyvam ir atkakliam tiek savo santykyje su Dievu, tiek visuomeniniame gyvenime, tuo pačiu ir Bažnyčios gyvenime. Turėtume keisti susidariusį visuomenės požiūrį, jog Bažnyčia tai tik pastatas kuriame susituokiame, pasikrikštijame, ateiname paminėti kelių švenčių bei laidoti žmonių. Žinoma, paminėti dalykai labai svarbūs mūsų tikėjime, gyvenimuose, tačiau Bažnyčia yra žymiai daugiau negu vien tai.

Bažnyčiai reikia mūsų – aktyvesnių, įsijungiančių į jos veiklą, jos kūrimą ir palaikymą. Juk ir pats čia gaunu galimybę sparčiau augti. Šaunu, jog šiandien jaunimui sudaroma vis daugiau galimybių čia pasireikšti; kad jaunas žmogus gali suderinti tikėjimą bei savo pomėgius ir talentus. Šaunu, kad galime darbais ir tarnystėmis šlovinti Dievą.

Kurie žodžiai jums patiems atrodo patys reikšmingiausi, labiausiai "kalbinantys"? Kuriuos žodžius paragintumėte mus - giedosiančius šį himną kartu - įsidėmėti, nepražiopsoti? 

Mes taip ilgai rašėm žodžius šiam himnui, jog atrodo, kad beveik kiekvienas žodis toks savotiškas, išnešiotas, „nučiupinėtas“ ir svarbus. Darius kartą man sako: „Tam himno tekste vienas svarbus dalykas lipa ant kito“.

Kažkaip viskas, ką ten sudėjom, yra svarbu – žmogaus uolumas tikėjime, bendrystė, bendra malda ir jos jėga, Viešpaties darbai bei malonės mums, gailestingumas ir nuodėmių atleidimas, mūsų nuoširdaus tikėjimo Dievu vaisiai, aktyvumo Bažnyčioje reikšmė, gyvenimas pagal Dievo Žodį, dalijimasis savo patirtimi su kitu, liudijimas. Galų gale pats atkaklus nepasidavimas, kėlimasis ir ėjimas kartu su Juo per gyvenimą, įsileidimas Jo į savo širdį...

Dėl pačių žodžių, tai turim didžiulį troškimą, kad visi drauge, per Jaunimo Dienas, ne tik giedotume himną, bet ir melstumėmės – tariamus žodžius per savo širdis perleistume. Juk tai tokia galinga jėga, kai minia nuoširdžiai glaudžias prie Jo, kartu šlovina ir garbina.

Labai dėkoju už pokalbį. Belieka pakviesti visus drauge jungtis į maldą belaukiant šio palaiminto laiko – tebūna tai Viešpaties veikimo ir Jo vaisių metas! Iki LJD 2010 beliko nepilnas mėnuo – Panevėžyje bruzdėsim birželio 26-27.

Su Darium ta pačia proga labai norėtume padėkoti visiems prisidėjusiems prie himno atsiradimo.

Pirmiausia dėkojam draugams: Gediminui, Gintui, Eginui, Alinai, Rūtai, jog buvo šalia, palaikė, - jūs taip pat esate šio himno kūrėjai, nes su meile prisidėjote prie jo gimimo instrumentais, balsais. Ačiū, jog buvot šalia, atidavėt savo laiką nuo pat pirmųjų himno idėjų atsiradimo. Kunigui Algirdui Akelaičiui už padėjimą koreguoti žodžius, už pastabas ir patarimus, kurie tikrai labai pravertė, už nukreipimą tinkama linkme, taip pat už rūpestį ir palaikymą maldoje. Ačiū, mūsų „tetai“ Jolantai Celiešienei, jog suteikė galimybę įrašyti dar vieną himno versiją, už nuoširdų palaikymą, maldą ir rūpestį mumis per visą darbo procesą.

Taip pat dėkojame Lietuvos Jaunimo Dienų organizatoriams, ypatingai Margaritai Vyskupaitienei už palaikymą, paskatinimą ir patarimus tobulinant himną, geranorišką bendradarbiavimą. Dėkojam padėjusiems įgiedoti himną: Kristinai Žaldokaitei ir Tadui Daujotui, bei visiems prisidėjusiems prie himno įrašų darymo!

Didelis ačiū ir mūsų bendruomenės nariams – kvjk‘iečiams, jautėm didelį jūsų palaikymą bei meilę, užtarimą maldoje. Tai mus dar labiau įkvėpdavo tarnauti mūsų Brangiausiam. Jūsų buvimas šalia mums labai svarbus.

Labai dėkojam savo tėveliams už palaikymą, Gedimino tėvams už pagalbą bei savo laiko aukojimą darant himno įrašus, visiems draugams, žmonėms, kurie mumis tikėjo, palaikė ir buvo šalia, pagelbėjo. Dėkoju ir tiems, kurie išgirdę himną dalinosi, jog jiems šis himnas „kalba“. Mums tai - Dievo ženklai per Jus, kurie sako, jog einame tinkama linkme. Ačiū!
 

Oficiali himno versija (taip pat himno natos)
Antroji versija (taip pat tekstas ir akordai)

kalbino Algirdas Akelaitis
  nuotraukos autorius Eigirdas Scinskas