Pasikalbėjimai apie šlovinimą su Angele Joknyte - I

Su dideliu džiaugsmu pradedame smagią straipsniukų-interviu seriją. Jau seniai galvoje ir širdyje kirbėjo mintis radus laiko pasišnekučiuoti su Angele Joknyte - giesmininke, taipogi giesmių kūrėja (kai kuriuos tekstus galima rasti čia pat, giesmyne) - apie šlovinimą, jo džiaugsmus bei iššūkius šiandien. Pirmoji interviu dalis - labiau apie Angelės istorijos su Jėzumi pradžią. Maloniai kviečiame pasitikti - Angelė Joknytė :)

-x-x-x-

Kaip atėjai į šlovinimą? Kokia tavo istorija?

Negaliu pasakyti ,kad „atėjau“ į šlovinimą. Nėra taip, kad pirmiau buvo kažkoks tikėjimo patyrimas, ir po to atskirai – šlovinimo. Tai atėjo kaip ir kartu....(jei galima sakyti, tikėjimas (tikėjimo patirtis) pašventino, įpūtė gyvybę tam ką dariau iki tol....)

Dainavai?

Taip, dainavau nuo vaikystės. O studijų laikais lankiau Virgio Stakėno studiją Šiauliuose. Mes ten darydavom tokius kaip ir kūrybos pasidalinimus. Mokėmės kurti, ieškoti poezijos. Tik man vis atrodydavo, kad kažko tame trūksta. Yra, bet nevisai į esmę, lyg pro šalį. Būdavo – ieškai tų poetų, bandai patinkantį eilėraštį padainuot... Pati kurti žodžius?... Ne tai, kad nedrįsdavau, bet maždaug „neturėdavau ką pasakyt“. Žavėjausi kitais: buvo kurso draugas Paulius Arlauskas.... apskritai mūsų grupė buvo nebloga tada – Ilona Papečkytė, Saulė Laurinaitytė, Artūras Šlipavičius kiti... - ta kompanija tokia labai įkvepianti, jie netgi per daug profesionalūs kaip man (juokiasi). O po to atsiverčiau :)

Esi „atsivertėlė“? :)

Taip, esu... Aišku, vaikystėje viskas , kas priklauso buvo „sutvarkyta“ – esu krikštyta ir sutvirtinta... bet vėliau , vidurinėj mokykloj, studijų laikais... Ne tai, kad man nereikėjo Dievo, aš tiesiog negalvojau apie tai. Jutau, kad yra kažkas, kad aš atsidursiu ten kur turiu būt, kad ne viskas yra mano rankose. Bet kad įvardyčiau tai „Dievu“ – ne, nebuvo tos patirties, negalėjau. Tiesiog nereikėjo. Mes buvom tam per daug „mandrūs“, tokie „labai menininkai“ :)

Reiškia kažkas kitas tave pastūmėjo? Ar vis tik savo jėgomis atradai tikėjimą?

Ne, savo jėgomis čia nieko nepadarysi, iš tikrųjų. Tiesiog – po universiteto baigimo gavau paskyrimą į Kauną. Labai nemėgau darbo mokykloje. Buvo gana sunkus laikas (juokiasi).

Dažnai su drauge važinėdavom į Vilnių. Kartą gatvėje ... sutikom vieną bičiulį iš Šiaulių laikų - Vaidą Reivytį ...Ten buvo kaip tik praėjęs šlovinimas – „Tikėjimo Žodis“ darydavo tokius gatvės liudijimus. Mes atėjom tada, kai jau viskas buvo pasibaigę; bet lyg „užuodėme“, kad ... maždaug „čia buvo, čia praėjo Dievas“ – kažkas tokio. O Vaidas nepamenu, ką jisai pasakojo (jis tada buvo „Tikėjimo Žodyje“) bet iš viso to išgirdau, kad „vieną kartą reikia pradėt“. Ir aš kažkaip labai aiškiai suvokiau, kad „reikia pradėt“, nors dar net nežinojau KĄ pradėt :)... maždaug: „atsiverskite kitą puslapį“ – kažkas tokio. Buvo 1989 metai. Po to važiuodavom į Vilnių į tuos tarnavimus. Išpažinau Jėzų, priėmiau Jį į savo širdį.... Tai tokia ta pradžia.

O malda, pirmoji, - ji ir buvo su gitara. Pradžioj net nereikėjo kaip nors specialiai aiškintis ką privalau dabar daryti. Viskas ėjo kartu. (Meldžiausi, skaičiau Šventą Raštą ir giedojau...

Taigi, Viešpats iš anksto tave paruošė? :)

Gali būt... O po to jau Kaune grupė formavosi – kaip čia pasakyt – kūrėsi „filialas“ :) Ten buvo visko. Taipogi charizmatikų – jie jau buvo anksčiau, bet vienu metu veikė kartu su „Tikėjimo Žodžiu“, darydavom šlovinimus. Aš ten buvau kaip ir šlovinimo vadovė vienu metu :) Rinkdavomės repeticijoms, viskas buvo taip natūraliai, visi ištroškę šlovint, nereikėjo žmonių gaudyt, ragint.... Būdavo tik pradedi šlovint ir jungiasi visi. Net planuot kokią giesmę giedosi nelabai reikėjo. Aišku, ir jų pasirinkimas nebuvo toks didelis.....kokios penkios verstinės giesmės, tai iš jų ir renkiesi :)

Kartu pradėjo atsirasti ir savos kūrybos – visa tai vyko labai intensyviai. Nebuvo aiškių rėmų – kaip kurti, kaip daryt. Tiesiog viskas kaip ir „iš Malonės“ ...

Taigi, atsivertei ir tikėjimo kelionę pradėjai su „Tikėjimo Žodžiu“?

Taip, važinėjau į ląstelę Vilniun, į susirinkimus.

Kaune mes irgi kasdien rinkdavomės rytinei maldai; tada aš dar nieko aiškiai nežinojau, nesupratau. Bet vyresnieji - Dalė Šmerauskaitė, kiti – jie matė bendrą vaizdą, nes jie jau žinojo tą visą pradžią Katalikų Bažnyčioje ir labai išmintingai stebėjo situaciją. Ypač Dalė mus globojo, o mes dar buvom tokie visai vaikai. Ir man tuo metu atrodė, kad ten viskas yra viẽna. Netgi pamenu, kad važiuodama į darbą rytais užsukdavau į Katedrą, nors reikėtų sakyti, kad tuo metu nelaikiau savęs Katalikų Bažnyčios dalimi.

Nežinau, kodėl aš negalėjau išgirsti kokio nors gražaus pamokslo Bažnyčioje ir būtent taip įtikėt. Kodėl aš tai turėjau išgirsti gatvėje ir tai - kai jau viskas buvo pasibaigę :)

Kaune vykdavo susirinkimai – atvažiuodavo vilniečiai ir šlovindavom. Vesdavom arba mes, arba vilniečiai. O po to įvyko toks kaip skilimas – Rūta ir Antanas Šalaševičiai, Dalė Šmerauskaitė dar keletas žmonių – jie pajuto raginimą veikti jau kaip Katalikų Bažnyčiai.

O aš likau kaip ir „niekur“... toliau važinėjau į Vilnių, bet atsisakiau vadovavimo šlovinimui. Tiesiog jutau, kad turiu eiti toliau, kad ne čia mano vieta. Viskas per tokį neaiškumą, per atgailą. O kartu buvo ankšta visame tame, kas vyko...

Tada atvažiavo į Kauną Gediminas Numgaudis ir buvo susitikimas su juo. Jau su charizmatikais, katalikais. Jis pakvietė į gegužines pamaldas į Šventąją giedoti ... Kaip nuvažiavau, taip ir pasilikau ten, Žemaitijoj (juokiasi). Tebuvo praėję pusantrų metų po atsivertimo. Dabar visur tie dvidešimtmečiai prasideda – pranciškonai ten irgi įsikūrė prieš dvidešimt metų, aš irgi pataikiau į pačią pradžią.

Man visada buvo svarbi Jėzaus Meilė ir ryšys su Juo. Daug laiko praleisdavau maldoj. Ir ta gili ramybė, net nežinant kas iš tiesų vyksta. Dabar jau įmanoma, žvelgiant atgal, nupiešti kažkokį pilnesnį paveikslą, bet tuo metu viskas tiesiog „vyko“.

Ir tikrai tie Dievo pokštai tokie netikėti – pradžioj ta Bažnyčia kuri atrodė kaip šalti mūrai, o po to Jis paima tave ir perkelia į Šventąją, kur dalyvauji šv. Mišiose per ištiestos rankos atstumą ir giedi va taip – arti... Miegi naktį, o netoli tavęs spintelėje sudėti liturginiai indai....

Dievo žvilgsnis yra visiškai kitoks. Žmogiškai atrodytų – dabar turi išsišluot, išsiplaut, nusivalyt rankas, atsisėst ir jau tada laukti Dievo, tada jau sakyti: „esu pasiruošusi šlovinti“. O Jo kelias visai kitoks.

(bus daugiau)

kalbėjosi  bralgis