Kodėl mes šloviname?

Šlovinimas yra ir kasdienis mūsų buvimas su Dievu ir tarnavimas Jam giesme. Dažniausiai šlovinimas pasidaro regimas kai didesnė ar mažesnė grupė žmonių susirenka kartu girti Viešpaties giesmėmis, ieškoti Jo valios, klausytis kaip ir kokiu būdu Jis veikia tarp mūsų. Vis dar veikia Jo pažadas, kad tada kai mes susirenkame ir esame kartu dėl Jo, Jis yra tarp mūsų [Mt 18:20].

Kas yra šlovinimas?

Šlovinimas giedojimu yra tada kai mes keliame savo balsus į Dievą, artinamės prie Jo giesmėmis, trokšdami patirti Jo artumą – paliesti Jį ir patys būti Jo paliesti. Šventajame Rašte (ypač Psalmėse) matome, kad tai yra pati šlovinimo širdis, jo esmė:

"ateikite, džiaugsmu giedokime mūsų Viešpačiui! Garsiai šaukime mūsų išgelbėjimo Uolai!"
"artinkimės prie Jo, atsistokime priešais Jo Veidą su dėkingumu! Aukštinkime Jį muzika ir giedojimu!"
"nes mūsų Viešpats yra Galingasis Dievas – didis Karalius, aukštesnis už visus Dievus!"
"Jo rankoje žemės gilybės, ir kalnų viršūnės priklauso Jam.
Jūros yra Jo, nes Jis jas padarė ir sausumą sukūrė Jo ranka."
"ateikite, nusilenkime Jam šlovinime! Suklupkime priešais mūsų Viešpatį ir Kūrėją!"
"Nes Jis yra mūsų Dievas, o mes – Jo žmonės" [plg. Ps 95]

Tad šlovinimas yra žymiai daugiau nei mąstymas apie Dievą, žymiai daugiau nei muzikos atlikimas. Tai yra įvykis – patirtis – kai mes visu savo kūnu ir siela ateiname į Dievo akivaizdą, atsistojame greta Jo. Pagrindinis šlovinimo tikslas – prisiliesti prie Dievo Širdies, pasinerti į Jos meilę ir būti mylinčio Dievo akivaizdoje.

Kodėl mes šloviname?

Giliai širdyje visi turime nenumaldomą dėmesio, meilės ir draugystės troškimą, kurį iki galo užpildyti tegali Dievas. Mes alkstame ir trokštame Dievo (nors kartais neįsivardijame, jog tai yra būtent Dievo troškimas ir ieškome paguodos kitur). Tačiau šis draugystės ir meilės troškimas iš tiesų yra nukreiptas į Dievą ir tik Jis vienas tegali jį patenkinti.

Ir būtent šlovinime šis troškimas išsipildo. Nes pats svarbiausias dalykas yra mūsų santykis, draugystė su Dievu. Svarbiausias dalykas šiame gyvenime yra per draugystę atrasti ir pažinti koks yra mūsų Dievas.

Daugybė dalykų kuriais mes bandome "užkimšti" šį draugystės ir meilės poreikį, mūsų nepatenkina, palieka tuščius. Nes juose nėra Dievo, jie yra toli nuo Dievo ir Jo galingos meilės. O per šlovinimą – jei iš tiesų su pasitikėjimu ir nuoširdžiai tariame Jam meilės žodžius – mes glaudžiamės prie Jo Širdies. Būtent šis Dievo Artumas ir numalšina giliausią mūsų troškulį. Ir būtent per šlovinimą keičiasi mūsų širdis bei troškimai, o per juos ir visas mūsų gyvenimo būdas. Mes tampame tikrais Dievo vaikais kurie pažįsta savo Tėvą ir kasdien gyvena Jo meilėje ir džiaugsme.

Kaip šloviname?

Ateiname visi kartu, dar geriau būtų sakyti – visi drauge. Kaip vieningas ir skambus akordas :). Su giesmėmis ir instrumentais ateiname garbinti, šlovinti, žavėtis savo Dievu. Ir taip giedodami giesmę po giesmės vis labiau pasineriame į artumą, intymumą su Dievu. Per giesmės ir savo maldos žodžius vis labiau, su vis didesniu pasitikėjimu atsiveriame Jam, leidžiame Jam veikti savo širdyje.

Šlovinimo vadovas yra kaip piemuo, kurio tikslas – naudojant instrumentus ir giesmes vesti žmones į šį artumą su Dievu. Tai yra tam tikras paradoksas – mūsų kaip šlovintojų patirtis auga tik tada, kai mes šloviname. Tam, kad taptum šlovintoju – reikia šlovinti :). Jei mes skirsime šlovinimui savo laiką, mes ne tik tapsime "profesionalesniais" šlovintojais. Taip, mūsų muzikiniai sugebėjimai išaugs, tačiau svarbiausias tikslas ir rezultatas yra tas, jog mes vis labiau pažinsime Dievą. Vis aiškiau atpažinsime Jo veikimą savo gyvenime. Ir Jis bus pagrindinis mūsų Vedlys bei Pagalbininkas šlovinime.
Kas vyksta kai mes šloviname?

Aišku, kad šlovinimu mes išreiškiame savo meilę, susižavėjimą Dievu. Bet pirmasis šlovinimo vaisius yra Dievo veikimas mumyse. Kai šloviname, Dievas yra tarp mūsų, o mes savo ruožtu atsitojame Jo akivaizdoje. Ir tada Dievas nesėdi sudėjęs rankų :). Dievas visada ką nors veikia su tuo ką mato, su tuo kuris Jam atsiveria. Labai dažnai Jis veikia aplenkdamas mūsų jausmus, tačiau Jo veikimo vaisiai visada anksčiau ar vėliau (dažniausiai – švelniai ir per tam tikrą laiką) pasireiškia mūsų gyvenimuose. Todėl ir sakome, kad adoracija (buvimas priešais gyvą Jėzų Eucharistinėje Duonoje) yra stipriausia malda, nes (nors mes dažnai nieko nejaučiame) Jis būdamas arti keičia mūsų širdis.

Šlovinimo metu Dievas švelniai liečiasi ir gydo mūsų sužeidimus, augina mūsų pasitikėjimą ir nuolankumą, stiprina ir gaivina mus. Tik Jis sugeba nukapoti mūsų nusivylimo ir pykčio grandines. Tik Jis sugeba mus sutaikyti ir nuraminti. Būtent todėl sakome, kad šlovinime mes liečiame Jį, o Jis liečia mus.

Kaip pradėti šlovinti?

Yra keli dalykai kurie padeda, kad mūsų šlovinimas būtų tikrai prasmingas (pvz. kad netartume giesmės žodžių "tuščiai", tačiau suprastume kokiais žodžiais meldžiamės ir ką jie reiškia) ir nuoširdus. Pirmiausia pati vieta ir aplinka kurioje šlovinsime turėtų būti patogi ir nevaržanti, kad žmonės galėtų laisvai, atvirai ir savo būdu šlovinti. Kartais Dievo veikimas tampa regimas ir pasireiškia džiaugsmu, ašaromis, judesiu ir tt.

Jei artinamės prie Dievo aiškiai suvokdami savo vargingumą, jei atsiliepiame į Jo meilę su atvirumu ir troškimu, mes ypatingu būdu pasiruošiame priimti Jo dovanas, Jo veikimą mumyse. Tiek kiek mes su pasitikėjimu atsiversime Dievui, patikėsime Jam savo poreikius ir rūpesčius, tiek atsiversime nuostabiam Jo veikimui. Į pilną indą net Dievas negali nieko įdėti. Todėl giesmės žodžiai: "Ateinu viską palikęs..." yra nuostabus kelrodis ir nuolatinis iššūkis :).

"Dieve, Tu esi mano Dievas. Nuo pat ankstaus ryto Tavęs ieškau."
"mano siela trokšta Tavęs.
Mano kūnas ilgisi Tavęs perdžiūvusioje ir ištroškusioje žemėje kurioje nėra vandens"
"ieškojau Tavęs Šventykloje, troškau regėti Tavo galybę ir šlovę"
"nes Tavo ištikimoji meilė yra brangesnė nei gyvenimas"
"mano lūpos šlovins Tave. Laiminsiu ir girsiu Tave kol gyvensiu"
"Kelsiu į Tave rankas"
"Tu pasotini mano sielą ir mano burna girs Tave džiugiomis lūpomis"
"gulėdamas lovoje menu Tave. Naktimis svajoju apie Tave"
"Tu esi mano Pagalba, todėl džiūgausiu Tavo sparnų šešėlyje"
"mano siela prisiglaudusi seka Tave. Tavo dešinė mane laiko" [plg. Ps 63:1-8]

Vienas iš svarbiausių dalykų šlovinime yra mūsų nuostata su pasitikėjimu priimti tai, ką Dievas yra pasiruošęs mums padovanoti. Šis atvirumas kyla iš pasitikėjimo, jog Dievas mus myli ir negali trokšti mums ko nors blogo. Be to Jis negali klysti, todėl galima su visiškai Jam atsiduoti. Jis žino visus mūsų poreikius ir kaip mylintis Tėvas trokšta, kad mes būtume laimingi.

Jėzus apie tai kalbėjo šitaip: "prašykite, ir jums bus duota; ieškokite ir surasite; belskite ir durys jums bus atidarytos. Nes kiekvienas kuris prašo – gauna; tas kuris ieško – randa; ir tam kuris beldžia – durys atidaromos. Kuris gi tėvas, jei jo vaikas prašo duonos, duotų jam akmenį? Arba vaikui prašančiam žuvies paduotų gyvatę? Taigi – netgi jūs, būdami blogi, sugebate duoti gerų dalykų savo vaikams. Tad dar labiau jūsų Mylintis Tėvas kuris yra danguje duos gera tiems kurie Jo prašo..." [plg. Lk 11:9-13 ir Mt 7:7-11]

Dar vienas svarbus dalykas šlovinime – būti nuoširdžiam. Yra visiškai nevaisingas užsiėmimas bandyti vaidinti arba apsimesti. Mūsų nuoširdumas ir atvirumas Dievui bei kitiems leis tikrai atvira širdimi ir nesivaržant atsiduoti šlovinimui. Leis visiškai ir pilnai atsiduoti giesmei.

Nereikia vengti tikrovės – to kas ir koks aš esu. Dievas geriau nei kas kitas mus pažįsta. Šis nuoširdumas tiek Dievo tiek kitų atžvilgiu atrodo labai nesaugus. Tačiau tai didelė dovana. Nes būdamas nuoširdus tu ne tik atsiversi Dievo veikimui. Tavo nuoširdumas paskatins ir padrąsins kitus žmones atverti savo širdis, atsiliepti Dievui savo žodžiais, savo būdu. Be to toksai nuoširdumas užkerta kelią pagundai save nuvertinti ir kritikuoti, lyginti save su kitais, tylomis manyti, kad "aš nesugebėsiu, nesu toks šaunus kaip jie, apsijuoksiu, man nepatinka mano balsas ir tt."

Jei vengsime šio nuoširdumo, galų gale prieisime tokią ribą, kai visi būsime viename kambaryje kartu, bet toli vienas nuo kito širdies. Pilni tylaus nepasitikėjimo savimi ir vienas kitu.

Pasitikėjimas yra gydančio Dievo veikimo vaisius. Todėl šio išgydymo ir drąsos atsiverti bei pasitikėti reikia prašyti. Nuolat melsti, kad tavo pasitikėjimas Dievu ir kitais augtų. Dievas pasitiki tavimi. Jis geriausiai išmokys tave kaip pasitikėti Juo ir kitais.

Dar vienas šlovinimui gyvybiškai būtinas bruožas yra laisvė. Mūsų išorė privalo atitikti tai kas vyksta viduje. Ši laisva vidinės nuotaikos, vidinės maldos išraiška yra mūsų bendradarbiavimas su Dievo veikimu mumyse. Jis daro mūsų širdyse savo nuostabius darbus, o mes liudijame Jo veikimą savo kūno išorine raiška. Kartu tai veda į pilnatvę – kad visas dalyvaučiau šlovinime. Psichologai seniai išsiaiškino, kad slepiamos ir atmetamos emocijos galų gale "užpūliuoja" ir pasireiškia įvairiomis neurozėmis. Be to jei mano vidus bus vienoks, o išorė kitokia, tai rizikuoju susirgti asmenybės susiskaldymu (lietuviškai tai vadinama šizofrenija) :). Tačiau šlovinimas išlaisvina ir padrąsina liudyti tai kas vyksta mūsų viduje.

paruošė bralgis pagal Carl Tuttle "Why We Worship"