Kai verkiu

Ar esi giedojęs ką nors panašaus? – "Dievas atstūmė mane, todėl vaikštau tamsoje. Jis atgręžė savo ranką prieš mane [...] Jis sutrypė mane į dulkes" [Rd 3:2-3]

Arba ką nors tokio? – "Ar dar ilgai, Viešpatie? Ar visai mane užmiršai? Ar dar ilgai slėpsi nuo manęs savo Veidą? Kiek dar ilgai mano širdis turės liūdėti?" [Ps 13:1-2]

Man atrodo, kad ko gero tau nėra tekę giedoti tokių žodžių. Daug šlovinimo grupių gieda džiaugsmo, gyriaus, šlovės giesmes. Jos nuostabios, bet atrodo, kad liūdnos giesmės yra praleidžiamos, nes jos atrodo nuobodžios ir melancholiškos.

Pamenu vieną šlovinimo grupės vadovą, kuris sakė, kad šlovinimas ir taip trumpai trunka, tad kam švaistyti laiką ir kreipti dėmesį į nemalonius dalykus? Skaičiau vieną knygą, kurios autorius pastebėjo, kad apskritai yra labai mažai minorinių tonacijų giesmių. Mes bijome gilesnio žvilgsnio į save. Liūdesį ir nusivylimą slepiame. Mes bijome leisti sau raudoti ir aimanuoti, nes galvojame, kad tada prarasime viltį ir pradėsime abejoti Dievo gerumu. Bet šis vilties praradimas ir nusivylimas yra tiesiog būtina dirva tam, kad išaugtų mūsų pasitikėjimo Dievu ir džiaugsmo dėl Jo artumo grūdas.

Šventasis Raštas taip pat anaiptol nėra vien tik džiaugsmingų krykštavimų rinkinys. Iš jo puslpių į Dievą nuolat kyla kančios ir nevilties šūksniai. Tad kyla klausimas – ar rauda mūsų šlovinime nebeturi vietos? 

Nelabai seniai sukūriau giesmę pavadinimu "Kai aš verkiu". Ji gimė tuo metu kai man buvo labai sunku. Mano širdis buvo pilna abejonių ir klausimų.

Vieną vakarą, kai jau buvo visai blogai, atsisėdau ir pradėjau Dievui lieti savo širdyje susikaupusius žodžius. Pirma eilutė buvo: "man kyla klausimai bet atsakymų nėra. Patyriau kas yra nusivylimas. Patyriau ką reiškia kentėti". Iš karto pradėjau ieškoti atliepo. Ką tau sako tokia eilutė? Taip. Atsakymas yra. Šaukis Jėzaus. Jis sau prisiėmė visus tavo skausmus ir rūpesčius.

"Bet yra Tas kurio šaukiuosi. Tu ištikimas, Jėzau. Tu ištikimas."

Kai išgiedojau savo skausmą ir abejonę balsu, staiga mane apėmė ramybė. Matydamas kaip gimsta nauja giesmė, nusprendžiau, kad tai yra labai asmeniška giesmė. Mano giesmė. Tačiau kuo labiau į ją gilinausi, tuo aiškiau mačiau, kad tai giesmė skirta giedoti visiems.

Mūsų gyvenime, šeimose, santykiuose skausmas turi savo vietą. Skausmas turėjo savo vietą ir Jėzaus gyvenime. Todėl reikia truputį giliau žvelgti į tai ką iš tiesų reiškia žodis "šlovinimas, šlovinti". Tai, kad mes keliame rimtus klausimus Dievui, nereiškia, kad mes nebetikime Juo. Tai, kad išsakome savo abejones, nereiškia, kad mes nebetikime Juo. Juk savo gyvenime labiausiai mylime ir pasitikime tais žmonėmis kuriems išsipasakojame visas savo slaptas baimes, klausimus ir abejones. Tai labai intymus dalykas – turėti tokį patikimą ir gerą draugą. Toks pasitikėjimas labai suartina.

Todėl išreikšti Dievui netgi savo pyktį ar skausmą yra labai intymus, tikrą draugystę ir pasitikėjimą rodantis veiksmas. Giedoti raudą nukreiptą prieš Dievą rodo žymiai, žymiai didesnį pasitikėjimą Juo nei euforiškas džiūgavimas, kie laimingi visi mes esame ir kaip stipriai tikime Juo. Tokios giesmės (ypač jei mums tuo metu tikrai sunku) darosi panašios į prekybos agentą, kuris užsiklijavęs dirbtinę šypseną klausia apie jūsų savijautą ir pats atsako, kad jam malonu dėl to, kad su jumis viskas gerai. Rauda, skundas nukerta bet kokį nenuoširdumą ir atidengia gyvą tiesą kuri su įkarščiu puola Dievo meilės sostą, o po to suklumpa iš nuostabos ir šiurpulingo žavėjimosi.

Jei mes pažvelgtumėm į giesmes kurias paminėjau pradžioje, pamatytume, kad jos nesibaigia ten, kur aš jas pabaigiau. Rauda, skundas, kartus šūksnis visada baigiasi pasitikėjimo ir vilties žodžiais:

"Tačiau aš turiu viltį. Dėl to, kad Dievo meilė yra ištikima, nepražūsiu, nes jo gailestingumas niekada neapvils. Kiekvieną rytą Tavo meilė ir Tavo gailestingumas vis nauji, Viešpatie. Galinga yra Tavo ištikimybė" [Rd 3:22-23].

Psalmėse į pasmerkimo ir nevilties jausmą atsakoma giedant: "Bet aš pasitikiu Tavo meile, nes ji niekada nenuvilia ir neišduoda. Mano širdis džiaugiasi Tavo išgelbėjimu. Giedosiu Viešpačiui, nes Jis geras man." [Ps 13:5-6]

Lengva šlovinti, kai viskas sekasi, kai reikalai einasi taip kaip mes ir tikėjomės. Tačiau žymiai didesnis iššūkis yra šlovinti ir pasitikėti tuomet kai atrodo, jog viskas, kas buvo kruopščiai statyta, griūna ir byra į dalis. Reikia labai didelio pasitikėjimo Dievu, kad tada kai yra neįmanomai sunku galėtum nuoširdžiai Jam ištarti: "Tu esi geras". Tačiau būtent toks ir yra tikslas. Dievas yra geras ir visada vertas mūsų gyriaus. Tai nepriklauso nuo mūsų jausmų. Dieną ir naktį, kai giedra ir kai lyja – Jis yra geras vertas šlovės. Jis visada ištikimas.

Tai yra didelė atsakomybė mums – šlovintojams – suteikti erdvę tokiam giedojimui, tokioms giesmėms mūsų šlovinime. Būti nuoširdiems – kaip iš tiesų mums einasi ir kaip iš tiesų mes jaučiamės. Leisti nuskambėti klausimams ir abejonėms. Tačiau į jas atsakyti šlovinimu ir dar didesniu pasitikėjimu Jo ištikima meile.

"Girsiu Tave. Šlovinsiu Tave.
Net kai verkiu – vis tiek giedosiu Tau.
Girsiu Tave. Šlovinsiu Tave, Jėzau.
Net kai kenčiu – vis tiek giedosiu Tau."

paruošė bralgis pagal Tim Hughes "When The Tears Fall"