Ką reiškia "šlovinimas"?

Tai ką apskritai reiškia žodis "šlovinimas"? Jei pasakyti paprastai tai reikštų: "Atiduoti Dievui tai kas Jam iš tiesų ir priklauso". Ko Dievas nusipelno? Ko gero, kad žvelgtume į Jį, Jam dėkotume ir teiktume Jam garbę. Jis iš tiesų vertas to. Ir šie dalykai padeda nenutolti nuo Dievo, bet likti draugystėje su Juo.

Kitas šlovinimo bruožas yra tas, kad jis persmelkia viską – visą mane, visas mano gyvenimo sritis, darbus ir tt. 

Jei pirmiausia būsiu tas kuris myli Dievą, tas kuris atsidėjęs ir pasišventęs Jį garbinti bei šlovinti, tai viskas ką bedaryčiau įgaus naują jėgą. Taip yra todėl, kad pasikeis motyvas dėl ko tai darau. Dievas taip pakeis mano širdį, kad viską pradėsiu daryti dėl Jo, viskas bus iš meilės Jam.

Pasikeičia vertybės. Dievo šlovinimas atsistoja į pirmą ir centrinę vietą. Ir tada net patys nuobodžiausi dalykai sušvinta naujai (panašiai kaip įsimylėjus :)). Bet jei į pirmą vietą stengiuosi statyti kitus dalykus – nebūtinai blogus, tačiau kitus dalykus – ne Dievo garbinimą, viskas praranda pagrindą. Gyvenimas po truputį "susiskaldo" į atskiras lentynas, kur Dievas nors ir yra "Jam skirtoje vietoje", bet ne centre.

Tai, kad šlovinimas "persmelkia viską" reiškia, kad pirmiausia Dievo meilė persmelkia visą mane. Tik Jis savo meile sugebės užpildyti mano poreikius. Visas mano darbas – tiesiog atsiverti Jam. Pilnai ir be užuolankų. Su pasitikėjimu atskleisti Dievui ne tik savo stiprybes, bet ir tai kas mane liūdina, kas manyje silpna.

Tik tada – iš šio pasitikėjimo ir Jo meilės priėmimo visose mano gyvenimo srityse – galės gimti draugystė. Dievas taps svarbiausiu Asmeniu mano gyvenime. Užims Jam derantį Sostą kaip mylintis Karalius.

Tačiau tai priklauso ir nuo manęs – ar rūpinsiuosi tuo? Ar skirsiu šiam uždaviniui jėgų? Ar ieškosiu būdų kaip suteikti Dievui vis daugiau "vietos" savo gyvenime?

Mes esame taip sukurti, kad šlovintume Dievą, mumyse neišdildomai įrašytas draugystės su Dievu troškimas. Jis mus sukūrė ir mes pačiam giliausiam širdies kampelyje ilgimės draugystės su Juo. Todėl, kad ir dėl kokių priežasčių mes nusigręžtume nuo Dievo, šis draugystės ilgesys bus užpildytas kuo nors kitu. Tie dievai-pakaitalai gali būti labai įvairūs: nuo kompiuterio iki horoskopų; nuo karjeros iki neskaistumo ir tt.

Tikrieji mūsų širdies namai yra draugystė su Dievu, kur nereikia teisintis, aiškintis ir įrodinėti. Kitaip ji blaškosi ir neranda ramybės.

Jer 2:13 pranašas skelbia, kad Dievas sako taip: "mano žmonės padarė dvi nuodėmes: jie užmiršo mane – gyvojo vandens Šaltinį; ir jie išsikasė savo vandens saugyklas kurios yra kiauros ir kurios nelaiko vandens". Visada kai pamirštu Dievą – vandens Šaltinį kuris yra mano gyvybė – visada išsikasu savo vandens talpyklą.

Dievas mane sukūrė ir palaiko kiekvieną dieną. Be jo pagalbos (nors ir nematomos) negalėčiau ir žingsnio žengti. Jis yra mano gyvenimo Šaltinis. Kai nekreipiu į Jį dėmesio, automatiškai susirandu kitą "šaltinį". Visa bėda ta, kad visi dievai-pakaitalai tėra kiauros purvino vandens talpyklos. Jos ne numalšins, bet tik padidins mano troškulį.

Dažniausiai dalykai kuriais noriu džiaugtis nėra blogi, bent jau iki tol kol jie yra "teisingoje vietoje". Kažin, kaip atrodytų Žemė, jei parduotuvės, reklama ir krepšinis būtų patys svarbiausi pasaulyje dalykai?
Ne. Esu sukurtas Dievo. Esu sukurtas Dievui. Taip – gyvenime Jis davė man daugybę žaislų. Bet Jis gyvenime man davė ir t.i.k.s.l.ą., užduotį, paskirtį.

Amerikietė giesmių kūrėja Sheila Davies sakė, kad giesmių žodžių rašymas yra tarsi pokalbios su pasauliu. Kiekviena giesmė bendrauja su kažkuo. Pagrindinis klausimas – ką mes norime pasakyti? Šiandien žmonės giesmes atsimena kur kas geriau nei pamokslus. Jie pagauna save niūniuojant automobilyje, pakeliui į parduotuvę ar netgi vonioje! Tad tam kuris kuria giesmę tenka atsakomybė, kad jo giesmė apie Dievą kalbėtų tiesą.

Tai gali truputį gąsdinti, bet nereikia tai baimei pasiduoti. Reikia tiesiog turėti galvoje, kad tas kuris kuria giesmę, šiandien yra ne tik paprastas šlovintojas, bet ir mokytojas. Tai yra didelė dovana :).

Aš dažnai "užsikabinu" už kokios nors eilutės Šventajame Rašte. Ji man yra kaip tramplinas nuo kurio atsispiriu. Giesmės tekstas tarsi "išplaukia" iš jos.

Kartais man naujai "sušvinta" kokia nors idėja: pvz., kad mes esame sukurti tam, jog šlovintume Dievą. Per laiką ši mintis manyje vis labiau skleidžiasi. Iš to gali gimti giesmė.

Trečias būdas – kurti giesmę pagal kokią nors Švento Rašto istoriją. Pvz. Apie tai kaip Marija iš Magdalos patepė Jėzui kojas brangiu aliejumi. Mėgstu įsivaizduoti kaip ji taupė pinigus tam, kad galėtų šį aliejų nupirkti, kaip ji ryžosi žengti tą drąsų žingsnį – nueiti pas Jėzų ir Jį patepti. Įsivaizduoju save jos vietoje, kaip aš jausčiausi.

Tai padeda man atrasti ir įsivardinti, jog trokštu, kad ir mano šlovinimas būtų toks išraiškingas ir drąsus, kad išliečiau visą save kaip brangią dovaną Dievui taip kaip tai padarė ji. Tai jau giesmės pradžia.

Paskutinis dalykas kurį darau su savo giesmėmis – parodau jas porai savo draugų. Tai geras būdas "pasitikrinimas" tiek dėl to ar giesmės tekstas pakankamai paprastas, iškalbingas ir teisingas, tiek dėl melodijos ir tt.

Taigi – giesmių rašymas yra tarsi pokalbis su pasauliu.
 

paruošė bralgis pagal Mike Pilavachi "A definition of worship"
THEOLOGICAL | OCTOBER 2003 | www.worshiptogether.com