Pernelyg dažnai mūsų šlovinimai pameta kryptį "Dievop" ir pasisuka į žmogų, asmenį, "vartotoją" kurio tikslas - pajusti Dievą. Jei kažkas ateina, kad būtų pamaitintas, "skonis" (t.y. forma, išraiška, nuotaika) jam tampa be galo svarbus. Tačiau ar tai - teisinga kryptis?
Juk tikrasis šlovinimas susijęs ne tiek su muzika ar jos stiliais, kiek su Istorija - Tėvo, Sūnaus ir Dvasios Istorija.
Neretai kalbėdami apie šlovinimą ar netgi pačiuose giesmių tekstuose mes naudojame vienaskaitą: "šlovinu, garbinu, lenkiuosi, keliu rankas" ir t.t. Kyla klausimas, ar jeigu šis "aš" toks svarbus, toks "pasklidęs" - ar galime taip pat "išplėsti" ir Dievą, padaryti Jį svarbų? Kas ir koks yra Dievas mūsų šlovinimo tarnystėje?...
Vienas iš atsakymų į šiuos klausimus yra užrašytas tokiu šlovinimo apibrėžimu:
šlovinimas turi būti "iš Istorijos - Trejybei - už pasaulį"
iš Istorijos
Neįmanoma šlovinti kažko abstraktaus, nors tas "kažkas" ir būtų pristatomas kaip absoliučiai tobulas. Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas kviečia mus atpažinti Jį abejonių, kovų ir pergalių kupinoje Išgelbėjimo Istorijoje. Be galo svarbus klausimas šlovinime yra: "Kaip ir kokį mes prisimename Dievą?" Be šio istoriškumo mes pasiklystame tarp aukščiausio laipsnio būdvardžių kuriuos priskiriame Dievui, tačiau dažnokai taip ir neišsivaduojame iš užsidarymo savimeilėje bei pataikavime sau, kai prisimename ne Dievo, bet savo istorijas.
Trejybei
Triasmenis Dievas gyvena bendrystėje. Pati giliausia Visatos šerdis yra ne mano santykis su Dievu, bet Tėvo meilės santykis su Sūnumi, ir ši meilė yra Šventoji Dvasia. Esame pakrikštyti (t.y. panardinti) į šio Triasmenio Dievo Vardą. Apaštalas Paulius sako: "Esu nukryžiuotas su Kristumi, ir jau nebe aš gyvenu, bet gyvena manyje Kristus" ir dar: "Jūs esate mirę ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve".
Nors į šlovinimą įžengiame asmeniškai, vis tik šloviname bendruomeniškai. Ir nėra taip, kad mūsų bendruomenė "čia žemėje" šlovina Trejybinę Dievo bendruomenę "ten danguje". Kristuje, išlietosios Dvasios galia esame įvesdinami į Visagalio Dangaus Tėvo buveinę. Pagaliau tai netgi ne mes šloviname. Kristus per mus aukoja auką už pasaulį.
už pasaulį
Čia slepiasi didžiausia pagunda - skubintis pasitikti pasaulio, paverčiant šlovinimą muzikine priemone vykdyti misijai, užuot atpažinus šlovinimą kaip kelią, kuris atveda mus į buvimą "Kristuje" ir buvimą "už pasaulį". Šlovinimas mus atveda iki savojo "aš" nukryžiavimo, kai kitas man tampa svarbesnis už mane patį.
Garbinti trejybinį Dievą reiškia būtų "įpasakotam" į Išgelbėjimo Istoriją ir tapti tokio paties nusistatymo kaip Kristus, bet ne savo jėgomis, o Šventosios Dvasios galia. Atsisakyti pretenzijų į savojo "aš" sureikšminimą ir nesisavinant leisti Dievui per mane skelbti Gerąją Naujieną, kuri laimina pasaulį.
parengta pagal: J.D. Walt, Worship: It's all about Who? How today's worship music stresses the wrong words.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Taigi, Apreiškimas- pirma. O šlovinimas- Apreiškimo vaisius. Vaisius, pasireiškiantis pirmiausia kreipiniu "TU", o ne žodžiu "Aš...". Tada nepamesime krypties.
mhm.
apturėjau indomų pokalbį su Angele Joknyte (gal kada prieis rankos surinkti tekstą ir paskelbt jį šičia) - ten tarp visų kitų minčių buvo ir ta, kad vadintis "šlovintojais" - ar ne pernelyg pretenzinga?... Ar tai kartais nereiškia, kad "šlovintojas" žino kažkokį specialų būdą "nuleisti" Šventąją Dvasią, o tada jau visi kiti būdai lieka tarsi nebe tokie "veiksmingi"?...
Na.
Mintis ta, kad verčiau vadinkimės "giesmininkais", nesisavindami ir neiškreipdami "šlovintojo" sąvokos :) Todėl ir šitas tekstukas atsirado. Juk kaip ir tu va gražiai rašai - šlovinimas pasireiškiantis kreipiniu... Tai jau peržengia muzikos, giesmės ribas.
mąstau. ne, nemąstau - einu miegot :)
Dabar pamaniau, kad nėra nei pirma, nei paskui. Esu kuriama, keičiama, laisvinama ir gydoma šlovinimo metu. Tai- amžinybės laikas. Čia ir dabar. Kairos.
Ne, tai ne šlovintojas žino specialų būdą nuleisti Šventąją Dvasią. Tai Šventoji Dvasia turi "būdų" ir savybių uždegti bei "užkrėsti' širdis savo šlove. Tas, kurį Viešpats apdovanoja Išmintimi žmonėse laikomas mokytoju, tas, per kurį Dvasia gydo- gydytoju, tas, per kurį sklinda giesmė Viešpaties šlovei , manau, gali be skrupulų vadintis šlovintoju. Ir nebus jis aukštesnis už anksčiau minėtuosius.
Suprantu susimąstymą kai kalbate apie kryptį, šlovinimo siekinius, tikslus, tik... ar ne per skrupulingas žvilgsnis į patį žodį "šlovinimas"?
O gal ir aš čia kalbu apie šlovinimą peržengiantį giesmės ribas? Juk savo darbais šlovina ir mokantysis, ir gydantysis, ir...
Išskleisti savąjį "aš" šlovinime? O kodėl gi ne, jei Dievas manyje apreiškia savo šlovę? Tik... ne išskleisti, o leisti, kad išsiskleistų.
Slidi ta riba tarp nuolankumo ir puikybės, bet, pasitikint Viešpačiu, juk verta rizikuoti.
Užkabino mane tas šlovinimas. Ir pati sąvoka. Visą dieną vis stabtelėdavau prie to...
Taigi, kalbuosi pati su savim. Manau, niekada nepasakysime ir neapibrėšime, kas tai yra. Lygiai kaip nenusakome ir neapibrėžiame Viešpaties šlovės. Slėpinys, kuris iki galo neatsiveria žmogaus ribotumui. Ir šlovė, ir pats šlovinimas kaip būsena, laikysena, nuostata, veiksmas... Lygiai kaip negalime pasakyti ir apibrėžti, kas yra Gyvybė. Nes tai irgi slėpinys.
Neapibrėšime todėl, kad, visdėlto, tai yra aukščiausias santykis, neaprėpiamas ir nenusakomas. Esantis, tikras, bet nenusakomas. Jis nebaigtinis, neapribotas, neapibrėžtas...
Tik tada, kai išvysime veidas į veidą Viešpaties Šlovę, galėsime pažinti, kas Ji yra ir būti apimti šlovinimo iki galo ir amžiams.
Labai labai geros mintys!