Garbinimas vs. Šlovinimas - Katekizmas

Kartais terminai būna aiškūs, kartais – sudėtingi. Kaip teisingai pastebėjo Morta – bendrinėje lietuvių kalboje žodžiai „garbinimas“ bei „šlovinimas“ yra greičiau jau sinonimai, negu reiškiantys kažkokius skirtingus dalykus. Gali būti, kad taip yra ir todėl, kad mūsų liturginis žodynas yra kiek silpniau išvystytas nei, pvz. lenkų ar rusų kalbose.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad terminai atsiduoda šiokiu tokiu dirbtinumu. Tačiau jų svarba nuo to nė kiek nesumažėja. Tokių „panašių“ terminų mes turime į valias – pvz. „atpirkimas“ ir „išganymas“, arba „išganymas“ ir „išgelbėjimas“, arba „garbinimas“ ir „gerbimas“ etc. Iš pirmo žvilgsnio skirtis atrodo dirbtinė ir nereikalinga, vis tik pasigilinus išryškėja, kad skirtingų (nors ir panašių) terminų turinys yra visiškai nepanašus...

Ką gi – bandydami gilintis į perskyrą tarp garbinimo ir šlovinimo (Morta, jei gali – parašyk lenkiškus atitikmenis m?) pirmiausia žvilgterėkime į Katekizmą ir pabandykime išsiaiškinti ką ir kiek apie tai sako Katalikų Bažnyčios mokymas. Abu žodžius – „garbinimas“ bei „šlovinimas“ randame Katekizme. Puiku :)

Garbinimas

Katekizme (sutrumpintai pavadinimas "Katalikų Bažnyčios Katekizmas" rašomas KBK) galime atpažinti tam tikrą seką – jis kalba apie dorybes. Dorybė, kaip žinia, yra tam tikras įgūdis daryti gerus darbus. Pvz. – darbštumas, klusnumas, pareigingumas ir t.t. Jos priešingybė – yda – yra įprotis daryti blogus darbus. Pvz. apkalbinėjimas, rajumas, atsikalbinėjimas ir t.t.

Taigi, yra trys Dieviškos dorybės. T.y. trys įgūdžiai, kurie kyla iš Dievo, o mes esame atsakingi už jų ugdymą. Tai – dovanos, kurios atiduotos mums puoselėti ir leisti į apyvartą (kaip tie trys tarnai, kuriems šeimininkas išvykdamas į tolimą šalį, išdalindamas patikėjo savo turtą). Šios dorybės (įgūdžiai elgtis gerai, pagal Dievo valią) yra: tikėjimas, viltis, ir meilė. Šios dorybės (įgūdžiai) keičia mūsų elgesį.

Štai čia pasireiškia jau iš mūsų kylantys įgūdžiai – mūsų dorybės. Pirmoji dorybė (pirmasis įgūdis) kuriuo mes išreiškiame ir įgyvendiname savo tikėjimą, viltį bei meilę yra garbinimo dorybė – garbinimo įgūdis.

KBK 2096 Dievą garbinti reiškia Jį pripažinti Dievu, visko, kas tik egzistuoja, Kūrėju ir Gelbėtoju, Viešpačiu ir Mokytoju, begaline ir gailestinga Meile. 'Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!' [Lk 4,8], sako Jėzus, primindamas Pakartotą Įstatymą [Įst 6,13].

KBK 2097 Dievą garbinti reiškia su pagarba ir visišku Jam pasidavimu pripažinti 'menkumą kūrinio', kuris egzistuoja tik Dievo dėka. Dievą garbinti reiškia, kaip Marija giesmėje 'Magnificat', Jį šlovinti, aukštinti ir pačiam nusižeminti, su dėkingumu pripažįstant, jog didžių dalykų Jis padarė ir šventas yra Jo vardas. Vienintelio Dievo garbinimas išvaduoja žmogų iš užsidarymo savyje, iš nuodėmės vergijos ir pasaulio sudievinimo.

Ok, iš šių dviejų ištraukų matome, kad „garbinimas“ Katekizme yra susijęs su tam tikra laikysena – kaip aš žvelgiu į Viešpatį, kas man yra Viešpats. O kartu – tai yra įgūdis. Tai kažkuo panašu į bendruomenės vertybę – pamenate, kad įsivardijome savo misiją bei viziją, įsivardijome ir vertybes. T.y. būdą – kaip įgyvendinsiu savo misiją ir viziją.

Panašiai yra ir su garbinimo dorybe – ji išreiškia mano nuostatą Dievo atžvilgiu, o taip pat rodo, kaip aš įgyvendinsiu savo tikėjimą, viltį ir meilę – pripažindamas jog Dievas yra mano Kūrėjas, Gelbėtojas, Mokytojas ir Viešpats; pažadėdamas Jam klusnumą bei ištikimybę; ugdydamas savo nusižeminimą bei siekdamas peržengti užsidarymo savyje pagundą.

Šlovinimas

Su šlovinimo apibrėžimu Katekizme susiduriame skyrelyje apie maldą. Taigi – iš karto galime pastebėti skirtumėlį – jei garbinimas yra tam tikra laikysena, požiūris, elgesio būdas, tai šlovinimas – jau ne su elgsena, bet su maldos gyvenimu susijęs dalykas. Pasigilinkime:

KBK 2639 Šlovinimas yra tokia malda, kuria žmogus labiausiai betarpiškai pripažįsta, kad Dievas yra Dievas. Ši malda Jį šlovina dėl Jo paties, Jį garbina ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad JIS YRA. Kas šlovina Dievą, dalyvauja tyrų širdžių laimėje: pirma negu Jį išvys garbėje, jau Jį myli tikėdamas. Šlovinimo maldoje Šventoji Dvasia jungiasi su mūsų dvasia, idant liudytų, jog esame Dievo vaikai; Ji liudija vienatiniam Sūnui, kuriame esame įvaikinti ir per kurį garbiname Tėvą. Šlovinimas apima ir kitas maldos formas, jas siunčia Tam, kuris yra jų šaltinis ir tikslas: tai vienas Dievas, Tėvas, 'iš kurio yra visa ir Jam esame mes' [1Kor 8,6].

Galima (ir rekomenduojama) pasiskaityti visą atkarpėlę [2639-2643 Katekizmo punkčiukus] apie šlovinimo maldą. Mums šiuo atveju svarbu tai, kad Katekizme šlovinimas reiškia vieną iš penkių maldos būdų:

a) laiminimas ir garbinimas(!) [2626-2628]
b) prašymo malda [2629-2633]
c) užtarimo malda [2634-2636]
d) dėkojimo malda [2637-2638]
e) šlovinimo malda [2639-2643]

Taigi, tik ką aptarėme šlovinimo, kaip vienos iš maldos formų apibrėžimą – tai malda kurioje svarbūs ne tiek Dievo darbai, kiek Jis pats. Tai širdžių bendrystė, intymus santykis su Viešpačiu, kuris yra tarsi Dangaus laimės „ragavimas iš anksto“.

Įdomiausia, kad čia pat sutinkame ir garbinimą – atrodytų – taipogi kaip vieną iš maldos formų! Pažvelkime į jo apibrėžimą:

KBK 2628 Garbinimas yra pirmiausia kylanti laikysena žmogaus, suvokusio save kaip kūrinį Kūrėjo akivaizdoje. Jis šlovina mus sukūrusio Viešpaties didybę ir mūsų Gelbėtojo nuo pikta visagalybę. Garbindama dvasia suklumpa prieš 'Garbės karalių' ir pagarbiai nutyla prieš 'visada už visa didesnį Dievą'. Triskart Švento ir labiausiai meilės verto Dievo garbinimas pripildo mus nusižeminimo ir teikia tikrumo, kad būsime išklausyti.

Vis tik, atidžiau įsiskaičiuos, tenka pasakyti, kad šis apibrėžimas (ypač dėl to, kad tai pirmiausia apibrėžiama kaip laikysena) nelabai kuo skiriasi nuo anksčiau matyto apibrėžimo 2096-2097 punktuose. Kam tas pasikartojimas reikalingas? Hmz... man pačiam čia kažkokia mistika... Tikrai keista.

Apibendrinimas

Iš to ką matėme ir skaitėme, galime padaryti tam tikras išvadas. Jos galėtų būti kaip tarpinis laiptelis į galutinį šių terminų apibrėžimą.

1. Katekizme: garbinimas – tai laikysena; šlovinimas – tai maldos forma.
    
2. Garbinimas – tai išpažinimas, kad Dievas yra mano Viešpats, Kūrėjas, Mokytojas ir Gelbėtojas. Tai mano elgesys, kai suvokiu, jog esu kūrinys, jog man reikia Dievo ir kai iš dėkingumo už Išgelbėjimą atsiliepiu Jam klusnumu bei meile. Šioji meilė peržengia mano egoizmo ribas, nes pasireiškia ne tik tiesiogiai Dievui, bet ir mano artimui, kuris yra Gyvojo Dievo atvaizdas.
    
3. Šlovinimas – tai vienas iš maldos būdų, kuris pasireiškia gilios bendrystės su Dievu išgyvenimu, buvimo Jo akivaizdoje, Jo giliausios esmės pažinimu. Dažniausiai tokia malda būna beveik be žodžių, kai pokalbis vyksta širdies žvilgsnį nukreipiant į Viešpatį. Maldoje svarbesnis giluminis atsidavimas Viešpačiui, vienybė su Juo, nei išsakomi žodžiai ar atliekami gestai.
    
4. Katekizmas garbinimą bei šlovinimą apibrėžia ne giedojimo kontekste.

Paskutinioji išvada labai svarbi. Ji reiškia, kad katekizmas, kalbėdamas bendrai apie krikščionišką gyvenimą, nesiima giliai ir nuosekliai nagrinėti specifinių šio gyvenimo sričių. Todėl kitame kontekste naudojami terminai, nors ir negali prieštarauti Katekizmui, vis tik gali įgauti tam tikrą savitą atspalvį. Tą pamatysime toliau besigilindami į garbinimo bei šlovinimo perskyrą.

Tačiau jau ir dabar galime atpažinti, kad iš esmės praeitame tekste nurodytas skirtumas tarp garbinimo (intensyvių, Dievo darbus apgiedančių) ir šlovinimo (besižavinčiu Dievu labiau dėl Jo paties, nei dėl Jo darbų) giesmių, atitinka Katekizmo mintį. Tiesiog giedojimo srityje šie terminai pritaikomi kiek siauresnėje srityje – giesmių pobūdžio apibrėžimui.