Esminės šlovintojo vertybės

Pastaruoju metu nuolat galvoju apie tai, kokios svarbios yra pamatinės mūsų širdies nuostatos ir iš jų kylanti laikysena. Dažnai šlovinant kyla pagunda persistengti muzikoje, stengtis išgauti kuo gražesnius garsus ir kuo gražiau pagiedoti, pamirštant apie savo nusiteikimą ir maldos intencijas. Žinoma, labai svarbu neprarasti nei muzikalumo, nei kūrybiškumo, tačiau tuo pat metu negalime pamiršti, jog šlovinimas - tai malda Dievui, ir mūsų atsidavimas Jam maldoje yra svarbiausias.

Mąstydamas apie tai kokios turėtų būti šlovintojo nuostatos, kokia turėtų būti jo širdis, nuolat prisimenu karalių Dovydą - tai buvo karalius "pagal Dievo širdį", jis troško Dievo ir aistringai Juo sekė - daug kartų girdime, jog Dovydas "klausia, teiraujasi Viešpaties":

"Kai Dovydas ir jo vyrai trečią dieną sugrįžo į Ciklagą, amalekiečiai buvo įsiveržę iš pietų į Ciklagą, užėmę jį ir sudeginę. Jie išvedė į nelaisvę moteris; nė vienos nenužudė nuo vyriausios iki jauniausios, bet išsivarė su savimi ir nuėjo savo keliu. Dovydas ir jo vyrai, grįžę į miestą, rado jį sudegintą, o jų žmonas, sūnus ir dukteris išvestus nelaisvėn. Tada Dovydas ir su juo buvusieji žmonės pakėlė balsus ir verkė, kol nebeliko jėgų verkti. Abi Dovydo žmonos irgi buvo išvestos nelaisvėn: jezreelietė Ahinoama ir Abigailė, karmeliečio Nabalo našlė. Dovydas buvo labai nuliūdęs, nes žmonės tarėsi jį užmušti akmenimis; visi žmonės sielvartavo dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve. Dovydas paprašė kunigą Abjatarą, Ahimelecho sūnų, atnešti efodą. Abjataras atnešė efodą Dovydui. Dovydas klausė Viešpaties, sakydamas: “Ar man vytis tą gaują? Ar aš juos pavysiu?” Viešpats atsakė: “Vykis! Tikrai pavysi ir išvaduosi belaisvius” (1 Sam 30, 1-8). Panikos apimtoje minioje Dovydas, užuot pasidavęs bendram jausmui, "atsitraukia" pokalbiui su Dievu.

Dovydas buvo pasišventęs vykdyti Dievo valią, net jei ji visiškai prieštaravo jo paties siekiams (atsiminkime kad ir Šventyklos statybos sumanymą 2Sam 7). Ši savybė - nuolat ieškoti ir paklusti Viešpaties Valiai yra kone pati svarbiausia. Kiekvienam šlovintojui svarbu dalį savęs atiduoti Dievui ir klausyti Jo valios. Iš tiesų labai paprasta pasimesti ir pradėti pernelyg džiaugtis savo padarytu darbu ir sėkmingai pravestu šlovinimu, bet nepastebėti Dievo veikimo ir ką Jis nori tame šlovinime nuveikti. Todėl šlovinant esminis dalykas yra ieškoti Viešpaties valios ir klausytis jos, tiek renkant giesmes, tiek vedant patį šlovinimą; teiraukimės ir klauskime Viešpaties koks yra Jo užmojis ir kokia Jo Valia mums.

Pagal Tim Hughes "Attitudes of a worshiper" www.worshiptogether.com
Vertė ir koregavo: Gintas ir bralgis