Žvelgdami į praeitį kurkime ateitį - sausio 13

Tikiuosi nesupyks "bernardinai" už tai, kad paėmiau šį tekstą iš jų. Prisiminkime, pagerbkime, priimkime laisvės dovaną ir laisvės kainą - esame brangiai nupirkti. Ir pavadinime - citata iš Ievužės dienoraščio - taip taikliai; ne nusikapoti sau šaknis, bet kaip tik - remtis tuo ką prieš mane buvusieji parodė, paliudijo, pasiekė.

-x-x-x-

Loreta ASANAVIČIŪTĖ, 24-erių. Dvylikos brolių, išskridusių sakalais į dausas, seselė. Televizija rodė ir rodė nekaltą nuogą mergaitės kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Jos draugė, irgi Loreta, taip pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva. Loreta – tamsiaplaukė, juodomis kaip juodosios nakties žvaigždės akimis, kiek įkypomis – jos tėvas buvo iš totorių. Olandų skulptorius Boetes‘as sukūrė Indijoje jos paminklą iš granito. Deja, po vikšrais buvo ne šis granitas...

Virginijus DRUSKIS, 22-ejų. Po sovietinės armijos mokėsi KTU. Vedė tik prieš metus. Pamatęs, kas vyksta, pasakė – „nesiduosiu žeminamas...“ Ką jis norėjo tuo pasakyti, dabar nebesužinosime...Nors buvo įvaldęs Rytų kovos menus, jų dvasią, krito pirmasis – kulka buvo greitesnė...

Darius GERBUTAVIČIUS. Rokeris. Pats jauniausias iš sakalų – dar neturėjo nei 18-kos. Keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji buvo paskutinė. Tėvas per laidotuves pasakė: „Ačiū Dievui, gulės savo žemėje, ne afganistanuose...“ .Buvo vienintelis vaikas šeimoje.

Rolandas JANKAUSKAS, 22-ejų. Aukštas, stiprus. Iš KTU buvo paimtas tarnauti laivyne. Grįžęs, už poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie , su kuriais kartu tarnavo. Kilęs iš inteligentiškos šeimos. Tėvas, chorvedys, po sūnaus žūties parašys jam skirtą muzikinį kūrinį.

Alvydas KANAPINSKAS, 39-erių. Irgi atitarnavęs SA. Žuvo ne prie TV bokšto, kaip jo bendražygiai, bet Konarskio gatvėj, prie Radijo ir televizijos pastato – dabar ten mažas Kryžių kalnelis. Žmona pasakoja, kad jų šeimos laikrodis sustojo šeštą valandą ryto – kai krūtinėje amžiams įstrigusi kulką atėmė jos vyrui gyvybę, o jų šeimai – paprastos, žmogiškos laimės galimybę...

Algimantas Petras KAVOLIUKAS, 52-ejų, pardavėjas iš Karoliniškių. Sausio 13-ąją, vidurdienį, sūnus Gintaras grįžo atostogų iš sovietinės armijos ir taksi iš geležinkelio stoties atskubėjo namo. Duris atidarė juodai apsirengusi motina. Tėvą prieš keliolika valandų buvo pakirtusi kulka.

Vidas MACIULEVIČIUS,  25-erių.  Nušautas į nugarą.  Liko dvejų metukų sūnelis Simukas.

 
Titas MASIULIS, 29-erių. Vienintelis kaunietis. Tarnavo laivyne. Sąjūdininkas, atsisakė sovietinės pilietybės. Liko trys seserys. „Gulėjo karste gražus kaip karalaitis...“ – motinos žodžiai.
 

Alvydas MATULKA, 35-erių, iš tremtinių šeimos. Atvykęs iš Rokiškio, išklausė Katedroje mišias ir nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Tolumoje – bet atrodė čia pat – pasigirdo tankų šūviai. „Jie šaudo į žmones ?!“ – lyg paklausė, lyg apstulbo, pasakoja giminaitė. Ir susmuko ant žemės – plyšo širdis. Jaunam, sveikam, niekad nesirgusiam...

Apolinaras POVILAITIS, 54-erių, vyriausias amžiumi, kilęs iš Vinco Kudirkos giminės. Šaltkalvis, turėjo auksines rankas. Jau buvo susidūręs su sovietų desantininkais, muštas Katedros aikštėj, per „bananų balių“. Šį kartą buvo ne bananas, bet kulka...

Ignas ŠIMULIONIS, 17-kos, moksleivis dvyliktokas iš Vilniaus. Iš nespalvotos nuotraukos žvelgia vaikinukas labai lietuvišku veidu – tikriausiai šviesiaplaukis, tikriausiai strazdanotas... „Geležinio vilko“ kuopos šaulys – tai skamba. Tačiau šįkart jaunajam šauliui neteko iššauti – jį patį priešo kulka pasirinko taikiniu...

Vytautas VAITKUS, 48-erių, kuklus ir darbštus žemaitis nuo Šilalės. Nušautas tiesiai į širdį.

Vytautas KONCEVIČIUS, 50-ies. Aukštos kvalifikacijos darbininkas. Jaunystė praėjo Sibire, ten žuvo tėvas, kapas nežinomas. Šešerių metų broliukui motina pati savo rankomis iškasė duobę. Mirė nuo žaizdų ilgai ir sunkiai, visą mėnesį, kartu su juo kasdien mirdavome ir mes...

tekstas: www. bernardinai.lt; nuotraukos: www.sausio13.lt