Prasidėjęs pavasaris žadina gyvybę žemėje, kviečia vėl svajoti, kurti, kilti. Turbūt daugumai vėl pradeda akys šviesti linksmais žiburiukais, o širdį kutena neaiškus ilgesys. Ir džiugesys... Ką gi - pavasaris...
Bet... Šiandien Lietuvą iš sekmadienio pasiekusi žinia apie gyvenimą savo noru pabaigusį televizijos, radijo bei renginių vedėją Aurimą Dautartą buvo, švelniai tariant, netikėta, o kai kuriuos ir pribloškė. Gaila jauno, pilno jėgų, kūrybingo žmogaus. Jis pakenkė sau, bet, kad ir kaip gaila, jis gali parodyti neteisingą kelią ir kitiems, ypač jauniems žmonėms. Ir psichologai sako, kad žinomo žmogaus poelgis gali turėti įtakos kitų žmonių, ypač išgyvenančių sunkias situacijas, elgesiui. Greta straipsnių apie šį įvykį paskelbti ir psichologinės pagalbos telefonai.
Deja, Lietuva viena pirmaujančių šalių pagal savižudybių skaičių. Ši tema skaudi, bet slėptis nereikėtų. Geriau pasigilinkime ką mums kalba apie gyvybę mūsų Motina Bažnyčia.
Pavasarį, paskutinį balandžio mėnesio sekmadienį, mes minime Pasaulinę Gyvybės dieną. Turime tokią gražią šventę. Šią dieną skiriame prisiminti, kokia neįkainojama vertybė yra žmogaus gyvybė, išgyvename dėl pasitaikančio jos negerbimo, nesiskaitymo su ja, paniekinimo ir, žinoma, žudymo. Ta diena - tai mūsų apmąstymo apie gyvybės slėpinį diena, apie tai, iš kur šioje Žemėje atsirado žmogus ir kur jis keliauja.
Pasaulinę Gyvybės dieną paragino švęsti popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje "Evangelium vitae" dar 1995 m. Būtent jam mes turime dėkoti už gyvybės kultūros skatinimą.
Taigi, noriu pasiūlyti keletą minčių apie gyvybę iš LVK kreipimosi 1998 m. Pasaulinei Gyvybės dienai paminėti. Nors tekstas jau senokas, bet šiandienos įvykių akivaizdoje kaip tik tinka.
"Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir žodis buvo Dievas. <...> jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. (Jn 1, 1.4)
Žmogus pašauktas džiaugtis gyvenimo pilnatve ir dalyvauti Dievo gyvenime. Tokio pašaukimo didingumas atskleidžia žmogaus gyvybės didybę ir neįkainojamą vertę. Motinos Teresės liudijimais gyvenimas - tai galimybė, kuria galime naudotis, tai pareiga, kurią turime išpildyti, tai meilė, laukianti jos pilnatvės pažinimo. Gyvenimas - tavo gyvenimas, kovok dėl jo!
Kiekvienam žmogui, pakylėtam virš visų kitų vertybių, įteikiamas į rankas žmogiškasis gyvenimas. <...> Tačiau mūsų požiūriai į gyvybę labai skirtingi. Kasdieną pasaulyje masiškai žūsta gimusi ir negimusi žmonių gyvybė. Pats mūsų gyvenimo laikmetis įpareigoja nedelsiant giliai susimąstyti ir apgalvoti žmogaus gyvybės vertės, gyvenimo prasmės ir žmogaus vietos visuomenėje klausimus.
Krikščioniškuoju ir humaniškuoju požiūriu kiekviena gyvybė yra didžiausia neliečiama vertybė, o visuomenėje gerbtinas žmogiškasis orumas. Krikščionys žmogaus gyvybę laiko šventa, nes kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi ir garbingai mirti. Net sunkiausios ir beviltiškiausios būklės žmogus, jei jį supa artimųjų meilė, užuojauta, trokšta gyventi. Tik vienišas ir nemylimas nenori gyventi. Šiandien mums ypač reikia artimo meilės. Jei mes mokėsime mylėti savo artimą Kristaus pavyzdžiu, blogis pasitrauks."
"2258 Žmogaus gyvybė yra šventa, nes nuo pat savo pradžios "priklauso nuo kuriamosios Dievo galios" ir visą laiką itin glaudžiai susijusi su savo Kūrėju, savo vieninteliu tikslu. Vien Dievas nuo pradžios iki galo yra gyvenimo Viešpats...
2280 Už savo gyvybę kiekvienas yra atsakingas ją davusiam Dievui. Dievas yra ir bus aukščiausias jos Viešpats. Mūsų pareiga ją dėkingai priimti ir saugoti Jo garbei ir mūsų sielų išganymui. Mes esame Dievui mums patikėtos gyvybės prižiūrėtojai, bet ne savininkai. Negalime su ja elgtis, kaip mums patinka." (Katalikų Bažnyčios Katekizmas)
O jei nutinka tokia nelaimė, kad gyventi nebesinori...Ir kai kažkas jau parodė pavyzdį, kaip tokioje situacijoje galima elgtis... Ir jei patikėjai, kad taip bus geriau...
Kur kreiptumeis? Kas tave guostų? O gal, gyvenant Dievo Žodžiu ir Meile, galima iki to neprieiti?
Atsakymų nežinau... Tik tikiu begaline Dievo Meile... Ir labai vertinu gyvybės dovaną. Noriu ją grąžinti Viešpačiui tokią, kokią ją man davė manęs sukūrimo akimirką.
Parengta pagal "Lietuvos Vyskupų Konferencijos kreipimąsis dėl Gyvybės dienos šventimo", Bažnyčios žinios. 1998 balandžio 15, Nr. 7; "Pasaulinė gyvybės diena - gyvenimo prasmės ieškojimo diena": XXI amžius, 2005 Nr. 31; KBK.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Bet kiek daug tokių žmonių... kad ir ne taip drastiškai, bet kaip dažnai visi mes statom pamatus ne ant uolos, o ant smėlio, kurį labai dažnia praplauna bangelės, ką kalbėt apie audras... Reikia labai sąmoningai rinktis gyvenimą kasdien, ir kiek daug žmonių bijo to sąmoningumo, to pažvelgimo į save ir Dievą. Nežinau.. Daug skausmo visur aplinkui. Kartais toks jausmas apima, kad visas pasaulis šaukia.
O kokia Jėzaus širdis didelė. Koks begalinis Dievo gailestingumas ir meilė...
Graži dovana - gyvybė :) Kaip ir visos dovanos iš Dievo rankų, ji tobula.
Neprisimenu, ar kas nors taip mokino, bet visada žinojau - gyvybė - šventa, neliečiama ir net mintimis neplanuojama jos naikinti.
Atrodo, vartojimas ir čia savo nagus prikišo: ta šventa gyvybė tapo nepatogi, todėl galima ją naikinti visokią: pasenusio, sergančio, negimusio ir savo.
Kai žmogus bando nutraukti savo gyvenimą, ieškome priežasčių, o jų gali būti milijonas, tačiau, kad ir kaip būtų - tai meilės stoka: sau, Dievui, trūkumas kitų žmonių meilės. Ar kiekvieną galime išgelbėti? Nežinau. Tačiau kasdien plėsti širdį ir vis daugiau žmonių mylėti tiesiog privalome.
Rašinėju čia ne "iš lempos", o iš artimo bendravimo su žmogumi, pakėlusiu ranką prieš save. Ne vieną kartą. Artimu žmogumi, kuris jau anapilyje. Kadangi tas žmogus kėsinosi į save ne vieną, o kelis kartus, tai teko lankytis ir Vasaros 5, ten buvo toks skyrius, kuriame gydomi pasikėsinę į savo gyvybę. Kiek daug jaunų ir nemylinčių gyvenimo žmonių, žiauriai nelaimingų, jūsų bendraamžių mačiau...
Turime nepaprastą dovaną - ne tik gyvybę, bet ir Dievą, kuris mums atsiuntė Gelbėtoją Jėzų Kristų. Laikykimės Jo visose negandose. Laikykimės savo tikėjimo brolių, pasitikėkime jais neviltyje. Tebūna svarbiausi ramsčiai Tikėjimas - Viltis - Meilė. O mūsų pagalbos telefono numeris - JĖZUS.