Sausio 13 -osios dvidešimtmetis. Šventė, žyminti visos tautos susivienijimo prieš okupantus dvidešimtmetį. Šventė, žyminti bene paskutinį tokį ryškų, nesavanaudišką, didvyrišką ir tragišką lietuvių tautos susivienijimą.
Ką jums galėtume apie tai papasakoti mes, tuometiniai jauni žmonės, stovėjusieji kartu su savo tėvais ir seneliais prie Aukščiausiosios Tarybos ar Televizijos bokšto? Kas mus, užaugintus sovietijoje, užaugintus tėvų, nepažinusių laisvės skonio, nuvedė į kovų už nepriklausomą Lietuvą vietas? Tiesą sakant, ryžtas, pasiryžimas - mūsų vaikai gyvens laisvoje Lietuvoje. Mes trokštame jiems (jums) kitokio gyvenimo. Tas ryžtas subrandino bet kokiai aukai labai greitai ir kai kuriuos - labai jaunus. Ir dabar, kai žiūrite į savo pusamžius mokytojus, net nežinote, kad dauguma jų buvo prie parlamento, televizijos bokšto, Sitkūnuose ar kitose vietose, kur reikėjo atstovėti ir apginti mūsų tautos laisvę. Net neįsivaizduojate, kam jie buvo pasiryžę. Dėl jūsų...
Prisiminkime Sausio 13 -ąją žuvusius, bent mintimis pagerbkime sužalotus. Palaiminkite ir pasimelskite už tuometinius vadovus, visuomenės veikėjus, parodžiusius didžiulį apsisprendimą ir ryžtą ir nuvedusius mūsų tautą į laisvę.
Tačiau taip pat būtų gražu prisiminti ir apkabinti dar gyvus ir taip arti jūsų esančius žmones: tėvus, senelius, mokytojus, kurie irgi, neabejoju, prisidėjo prie to, kad šiandien jūs gyventumėte laisvoje Lietuvoje.
Šiuo metu pasirodė daugybė straipsnių, nuotraukų, prisiminimų apie šį laiką. Juos rasite. ir gal net neskaitysite :)
Tačiau siūlyčiau jums peržiūrėti vieną to meto filmuotą medžiagą apie sausio 13 įvykius iš LRT archyvų čia .
Įspūdingai skamba ir tuometinis Lietuvos radijo transliacijos įrašas, kurį į audiojuostelę įrašė vienas kaunietis. Tokias radijo skelbiamas žinias girdėjome tada, kai buvo užgrobtas televizijos bokštas ir nebegalėjome nieko sužinoti per TV. Be to, taip tada skambėjo Lietuvos pagalbos šauksmas pasauliui: "Kreipiamės į visus, kurie mus girdi".
Jei tai kantriai peržiūrėsite ir išklausysite, ko gero, jūsų atminčiai bus gana...
Šią nepaprastą dieną pasitinkant - ryžto išbūti, nors visokių negandų kankinamoje, bet laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, karšto troškimo kurti savo tautos ateitį su Tikėjimu, Viltimi ir Meile.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Man tada buvo trys metai :). Užsifiksavę galvoj sirenos.
Mama pasakojo, kad tadien giminių atvažiavo pas mus ir ėjo tada prie telekomo budėt.
Vienas mirusių- Titas Masiulis, gyveno gretimame name ir baigęs buvo tą pačią mokyklą, kaip ir aš. Todėl, mokykloj vykdavo ypatingi sausio 13 paminėjimai, didelė pagarba šiam žmogui atiduodama, vis rodydavo filmuotą meždiagą. Netoliese jam pastatytas koplytstulpis stovi, dabar jau apaugęs visas, nušiuręs, bet pamenu kaip eidavom tiek su mokykla pagerbt, žvakutes nešdavom, gėles, tiek vakare dar su šeima ir kaimynais nueidavom. Žvakučiu pilna būdavo, žmonės stovinuodavo, kalbėdavos, mes, vaikai, užsiimdavom kokiais žaidimais ar ten kokius bunkerius statydavom iš sniego ar šeip. Gražūs prisiminimai.
Tavo atsiminimai :) Ačiū. Labai brangu :)
Kaži kaži ar tokios mintys sukosi jaunų žmonių galvose, kai ėjo prie parlamento :) Dabar apie tai rašoma su patosu.. ir dažniausiai tų, kurie ten nebuvo. Tada viena mintis kalė į smegenis: pagaliau kažkas prasidėjo! Pagaliau veiksmas. Pagaliau. Nes žygiais, o ne žodžiais.. :) Užtenka tos tylios rezistencijos tarp eilučių, einam, nes kviečia - maišto dvasia atsibudo. Gyvenau prie šiaurės miestelio, tad kas naktį su nerimu klausiausi tankų pasivažinėjimo gatvėmis. Visiukuose (VGTU) sesiją atidėjo, iškabino skelbimus: vienas fakultetas - prie TV bokšto, kitas - LRT pastato, mūsų - prie telekomo. Palikom su vyru mamai dvejų neturintį sūnų. Nežinau, ką mąstė išleisdama.. Buvo ir taip, kad ėmus šaudyti prie LRT (telekomas netoli), iš baimės vidurius paleido.. Manau, kad prie bokšto buvo dar baisiau. Nerimas dėl dingusių draugų. Ieškojimas morge, ligoninėj. Tačiau patyriau ir tai - lyg nuo kojų kristų grandinės ar pančiai. Prie parlamento. Minioje. Kad nuo šiol viskas bus kitaip, teisingiau, geriau.. bet. Džiaugsmas, supratimas atėjo vėliau. Daug vėliau.
Nu ir kam tas jūsiškis patosas? Baikit. Primena sovietmetį.
patosas ar pagarba?
Ačiū, kad daliniesi. Jei ne pasipiktinimas mano patosu, gal niekas to ir nebūtų sužinojęs :)
Dėl patoso.
Užaugau šeimoje, kuri, ypač iš mamos pusės, niekada nepripažino sovietų valdžios. Nepasakyčiau, kad buvo lengva taip augti :) Bet čia ne apie tai... Laisvos Lietuvos ilgesys manyje buvo įdiegtas labai anksti... Galiu drąsiai teigti, kad buvau sąmoninga ir žinojau, ko noriu. Dar iki sausio įvykių. Galiu tik pasidžiaugti, kad tuomet turėjau taip pat mąstančius ir už laisvą Lietuvą apsisprendusius draugus Kaišiadoryse. Išgyvenome tai kartu. Tada daug jų dirbo Vaclovo Giržado vidurinėje mokykloje. Pats Vaclovas Giržadas, mokyklos direktorius, tuomet irgi dar buvo gyvas. Jis su savo jaunaisiais kolegomis - mokytojais, buvo vienas aktyviausių rajone kovoje už laisvą Lietuvą. Jis žuvo labai neaiškiomis aplinkybėmis 1993 m. Jo vardu pavadinta mokykla.
Tokie žmonės tuo metu buvo arčiausiai...
Kaip apie tai kalbėti? Ramiai - nesugebu :)
Kiekvienas savaip išgyveno :) Aš tai džiaugiuosi, kad tą naktį miegojau, kartu su savo sese ir broliu.. Nes buvau mažytė, mano broliukas dar mažesnis, dar nė metukų neturėjo, tai jei būtume pabudę, būtume greičiausiai verkę labai, nes nuo šaudymų pas mus langai drebėjo, nors tuo metu gyvenom netoli oro uosto. Ir mano mamai būtų buvę dvigubai sunkiau, nes ji sėdėjo viena su mumis kol tėtis su draugu prie Seimo stovėjo. Ir mama sako, kad nežinojo, kaip ten viskas, kai nutrūko TV transliacija, ar tėtis dar gyvas... Abu buvo už laisvę. Abu buvo labai pilietiškai nusiteikę visais laikais. Mama sekta ir tardyta truputį; tėtis ramiau - su gitara rankose ir "Oi, neverk motušėle". Tai taip ir aš auklėta :) Man ir nesvetimas tas didžiulis pasididžiavimas tais žmonėm, kurie ėjo tą naktį budėt. Visi ėjo skirtingais tikslais ir mintimis. Bet koks skirtumas? Pasekmės tai tokios, kokios yra. Ir tik dėl to, kad jie stovėjo ten... Jei ne žuvusieji, kaži kaip čia viskas būtų buvę... Ačiū jiems. Ačiū jums, kurie irgi ten buvote!
Patosas/pagarba ar dar kaip kas nors gali tą pavadinti. Bet yra už ką dėkoti ir labai svarbu, kaip prof. V. Landsbergis vakar sakė, nenuvertinti mūsų brolių ir sesės aukos.
Gražaus visiems minėjimo.
mama parašė šįryt:
Kažkaip vaikščiodama iš ryto prisiminiau vieną epizodą.
Kai Kaune po sausio įvykių laidojo Titą Masiulį, eisena iš Karo muziejaus pėsčiom ėjo iki Petrašiūnų.
Už 6-o forto, leidžiantis žemyn, kaip tik tuo metu viršuj važiavo traukinys .
Įsivaizduoji, jis sustojo virš gatvės. Keleiviai apgulė langus...
Labai stipru. Sustabdė net traukinį... Sunku įsivaizduoti man nieko nemačiusiam, bet tai daug pasako. Ačiū tavo mamai :)
Aš viena iš tų, kuri dar nebuvo gimusi, kai šitai vyko. Tačiau visad žinojau apie Sausio 13-tosios įvykius. Tik šiemet kitaip.
Jautriau reaguoju.
šeimoje šiandien puse dienos prakalbėjom apie tuomet vykusius įvykius.... Tėtis dalinosi prisiminimais. Ir mama, ką jautė, kai likusi namie su sūneliu dvi dienas gyveno nežinioje... ir tokių šeimų šimtai.
Kokia žmonių vienybė. nepasidavimas. atsidavimas. tikėjimas ir viltis. Žiūriu kaip žmonės susikibę rankomis vienu balsu dainuoja "Lietuva Brangi" ir keista. Tikrai keista.
Kokia drąsa būti okupuotame pastate ir neatidaryti durų ginkluotiems okupantams, dar turėti vilties.
Man tikrai. Tai kažkas tokio. TOKIO. neįtikėtino.
Gražu, kad prisilietei prie to, kad šiemet kitaip. Labiau tai tampa artima, kai iš artimųjų girdi istoriją. :)