Taip netikėtai į gyvenimą "įšoko" ruduo. Su žymiai sutrumpėjusiomis dienomis, vėsa ir ūkanotais rytais. Su bebaigiančiais sunokti obuoliais po miglų skraistėmis. Su deginamų bulvienojų kvapu. Atrodo - viskas taip pat... ir viskas kitaip... nes niekas nesikartoja.
Begalvodama, kas mus, įpratusius prie triukšmingų vasaros kelionių ir nuotykių, galėtų pradžiuginti dabar, kai grįžtame į ramesnius užsiėmimus, ir padėtų įžvelgti mūsų Kūrėjo ranką ir gerumą, atradau Pilnų namų bendruomenės įkūrėjo kun. Valerijaus Rudzinsko mąstymus apie rudenį:
"Ruduo. Kai kas sako, kad ruduo - depresijų metas. Netiesa. Šalnų nuplikytų žolynų šnabždesiai, voratinklių gijos, žemę apkabinanti saulė, savo spinduliais kasdien paryškinanti užmiegančių medžių lapų geltonumą, ar lietinga dargana, vedanti vidinės ramybės takeliu - viskas dovanojama vien tam, kad džiaugtumėmės ir būtume laimingi. [...] Tiesiogiai liesdamiesi prie rudens - grėbdami klevų ir beržų lapų auksą, raudami nušalusias gėles, surinkdami per vasarą brandintas gėrybes, džiūgaudami dėl dosniai miškuose pažertų grybų, - juntame, kad gamtos gyvenimas tęsiasi keisdamas savo pavidalą. Kasmet iš naujo, tačiau kiekvieną kartą vis kitaip. Didelė laimė tai pastebėti! Pastebėjus aplanko džiugesys."
Ne tik Dievo mums dovanotas gamtos grožis teikia džiugesį. Jei pastebim. Džiugesį vieni kitiems dovanojam ir mes, žmonės.
Štai kun. Roberto Grigo sveikinimas su Rugsėjo 1-ąją. Jei dar nepastebėjote - puikūs palinkėjimai: turėti didelių tikslų ir siekių, turėti "krantus", išsaugoti svajones, nebūti niurgzliais. (Visas tekstas čia .)
O štai popiežiaus Benedikto XVI laiškas jaunimui, kuriame jis kviečia į Madride vyksiančias Pasaulio Jaunimo dienas. Popiežius ne tik drąsina ir kviečia, bet ir svarsto apie jaunimo bičiulystės ir meilės troškimą bei komentuoja būsimų PJD temą: "Būkite Kristuje įsišakniję ir ant Jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu." ( Kol 2.7)
Tačiau kas mažina mūsų džiugesį? Kas trukdo gyventi broliškai? Kas verčia skirstytis į priešiškas stovyklas ir kovoti vieniems su kitais? Nuo Kaino ir Abelio.
Tų piktų ir nepagarbių kovų iliustracija šiandien yra Pracūzijos prezidento N. Sarkozy sprendimas deportuoti "ne vietinius" romus iš Prancūzijos teritorijos. Atsakomybė už individualius nusikaltimus paverčiama kolektyvine. Keista tokius dalykus regėti Europos Sąjungoje. Ir dar keisčiau sužinoti, kad Europos Komisija nenaudojo ES lėšų, skirtų romų integracijos problemoms spręsti. Straipsniai apie šią situaciją čia, čia, čia .
O kodėl Libijos diktatorius pulkininkas Gaddafi, atvykęs į Romą paminėti Italijos ir Libijos draugystės ir bendradarbiavimo sutarties pasirašymo antrųjų metinių, prabilo apie islamišką Europos ateitį? Kažin, ar galime tą išsišokimą vertinti tik kaip p. Gaddafi netaktą. Norą nuliūdinti krikščionis. Juk tai mums, krikščionims, į akis pažerta tiesa: dėl mūsų abejingumo, konformizmo, vartotojiškumo, ši perspektyva visai įmanoma.
"Vaiko teisių konvencija" JTO priimta 1990 m. rugsėjo 2 d. iki šiol neveiksni, nes esame visuomenė, bijanti pačios "vaiko" idėjos. Visuomenė, bijanti vaikų. Apie šią problemą čia .
Kas mus stiprina? Kur ta mūsų, krikščionių, Laimės sala.
Atrodo, kad tai - tikėjimas... "Tikinčiojo gyvenimas visai kitoks, nei gyvenimas be tikėjimo. Tikėjimas suteikia tvirtą pagrindą ir aiškų gyvenimo tikslą. Jis įprasmina kiekvieną mūsų būties akimirką ir atsako į klausimą, kam gyvename šiame pasaulyje." - tai citata iš pratarmės į kun. Tadeusz Dajczer knygos " Tikėjimo įžvalgos". Apie šią knygą čia . Ši knyga tikrai galėtų sustiprinti mus tikėjimo kelyje.
Dar kviesčiau pasiskaityti kun. Valerijaus Rudzinsko interneto dienoraštį "Laimės sala". Tam prireiks daugiau laiko, nes parašytos jau 6 dalys. "Laimės salos" ieškoti galima čia .
Mūsų viltį stiprina ir širdis gaivina Švč. Dievo Motina Marija, kurios gimimo dieną švenčiame rugsėjo 8 d. Lietuvoje priimta ypatingai gerbti Švč. Mergelę Motiną Mariją, todėl Jos gimimo dieną minime visą savaitę Šiluvos atlaiduose. Apie Šiluvos trauką ir laisvę - pokalbis su arkiv. Sigitu Tamkevičiumi.
Apie švč. Mergelės Marijos gimimą - čia .
Rugsėjo 5 d. minėjome Pal. Kalkutos Motiną Teresę (1910 rugpjūčio 26 d. - 1997 rugsėjo 5 d.) Apie šią nepaprastą moterį neseniai pasirodė knyga "Ateik, būk mano šviesa". Motina Teresė dar taip neseniai buvo mūsų tarpe, ji tokia reali, todėl taip tvirtai jos tikėjimas gali remti mūsiškį silpnumą, einant tikėjimo keliu.
Nežinau, ar tik ruduo kaltas. kad parašiau tokias naujienas. Tačiau tikiuosi, kad amžinosios laimės sala per jas įgis aiškesnius kontūrus visiems mums. Linkiu pragyventi dar vieną savaitę tikėjimo šviesoje :)
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus