Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėję pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.

sveikinimai mūsų draugam - klierikui Irmantui Ramanauskui, kun. Laurynui Visockui, kun. Algirdui Akelaičiui,  kun. Franciszek Jusiel, kun. Marių Žitkauską, kun. Povilą Tekorių ir kitus pažįstamus, kurie Kristui pasakė savo didelį "TAIP."

Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.

Pora žodžių prieš. Turbūt geriau reiktų sakyt - džiaugsmas būti. Nes "būti krikščionimi" visgi susiveda į žodį "būti". Jau apie tai yra šnekėta kvjk.lt, bet vėl naujai atrandu ir mokausi, ką reiškia "būti", o ne "veikti". Mhm..

***