Atsimenate sergantį ir prie turčiaus vartų elgetaujantį Lozorių? Per pasninką jis įžengė į rojų, o turtuolį nuo jo atskyrė neperžengiama praraja... Atsimenate kaip Ezavas tapo savo brolio tarnu? Argi jis nepardavė savo pirmagimystės už sriubos lėkštę? Ir priešingai – argi ne per pasninką bei maldą Hana tapo Samuelio motina? Argi ne per pasninkavimą taip pat ir nenugalimojo Samsono motina pradėjo savo įsčiose? Pasninkas jį pradėjo, pasninkas juo rūpinosi, pasninkas subrandino iš jo vyrą. Angelas pasakė jo motinai: „Tikrai jis nevalgys nieko kas kyla iš vynuogyno, jis negers vyno ar kitokio stipraus gėrimo“.
Pasninkas gimdo pranašus. Pasninkas sustiprina galinguosius. Pasninkas padaro išmintingus tuos kurie duoda įsakymus. Pasninkas yra sielos sargas, sutvardantis kūno bendražygis, drąsiųjų ginklas, nugalėtojų drausmė. Pasninkas sudaužo pagundas, patepa dieviškumui. Jis yra blaivumo bičiulis, sveiko mąstymo mokytojas. Kovose jis duoda narsos, taikoje jis dovanoja ramybę. Pasninkas pašventina nazyrą ir padaro tobulu kunigą.
Pasninko įstatymas yra tikrojo ir slėpiningojo šlovinimo provaizdis. Niekas negali kaip lygus su lygiu stotis priešais Viešpatį neparuošęs savęs pasninku. Elijas dėl pasninko galėjo stotis Viešpaties akivaizdoje. Jo siela buvo išskaistinta keturiasdešimties dienų pasninko. Todėl Horebo kalno olos angoje jis buvo priimtas kaip vertas regėti Viešpatį taip, kaip matomi žmonės. Pasninko dėka jis sugrąžino našlei jos sūnų – per pasninką jis tapo stipresnis net už mirtį! Pasninko metu jam iš burnos išsiveržė šūksnis, kuris trejiems metams ir šešiems mėnesiams užvėrė dangų Įstatymą laužantiems žmonėms. Kad užsispyrusios širdys būtų suminkštintos jis taipogi prisiėmė pasmerktųjų kančią kęsdamas lietaus stygių. Apie tai jis pasakė: „Kaip gyvas Viešpats, nebus žemei vandens, nebent per mano žodį“. Taip jis visiems žmonėms paskyrė pasninką per badą, kad būtų atitaisyti pikti jų pataikavimo sau bei gyvenimo nesivaldant vaisiai.
O kaipgi Elišos gyvenimas? Argi jis nepasitenkino lauko augalais ir trupučiu miltų? Argi jis neapleido patogaus būsto, kurį jam parūpino šunamietė moteris?
Kai buvo atrastas pasninkas, visi šventieji buvo jo ranka vedami į dieviškąjį gyvybės kelią. Graikų kalboje yra žodis amianton reiškiantis tokią medžiagą, kurią įdėjus į ugnį ji atrodo tarsi anglis, tačiau ištraukta iš ugnies ji būna švaresnė negu būtų nuplauta vandeniu. Tokie buvo tų trijų jaunuolių kūnai, kuriuos Nebukadnezaras įmetė į didžiulę ir net arti esančius karščiu užmušančią krosnį. Jų kūnai buvo tarsi amianton, nes jie visą laiką kol buvo Babilonijoje pasninkavo. Liepsnose jie galėjo netgi vaikščioti ir netgi jausti gaivų dvelkimą, nors buvo apsupti liepsnos. Ugnis nepalietė netgi jų plaukų. Nes jie buvo sustiprinti pasninku.
Danielius pasninkavo kaip Dievo numylėtinis tris savaites nevalgydamas ir negerdamas. Įmestas tarp liūtų jis ir juos išmokė pasninko! Bronza yra kietesnė už akmenį. Taip ir liūtai nepajėgė suleisti savo dantų į Danieliaus kūną, nes pasninku jis tapo tvirtas kaip geležis. Liūtai nepravėrė savo nasrų prieš Dievo šventąjį.
Pasninkas numalšina ugnies siautėjimą. Užčiaupia liūtų nasrus. Pasninkaujančiojo maldos gauna sparnus savo kelionei aukštyn į dangų. Pasninkas yra namų pripildytojas, sveikatos motina, jaunuolių patarėjas ir senolių puošmena. Jis geras draugas kelionėje, saugantis bičiulis tiems kurie gyvena kartu.
Sutuoktinis neieško klastos ir gyvena sutarime su savo žmona, kai mato ją pasninkaujant.
Sutuoktinė nepasiduoda pavydui ir laiminga gyvena su savo vyru kurį mato pasninkaujant.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus