Radau Šv. Bazilijaus (vyskupas, 329-379) pamokslą apie pasninką. Sunku versti pažodžiui, todėl tai greičiau jau interpretacija ar perpasakojimas. Nepaisant jo "aštrumo", o kai kur - netgi "pritempinėjimo", vis tik labai maitinantys ir pamokantys žodžiai. Manau, kad versime dalimis - pamokslas iiiilgas :)
-x-x-x-
“Jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, jūs smogiate kumščiais iš visų jėgų <...> ar tai tu vadini pasninku, Viešpačiui malonia diena? Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti ką pamačius nuogą, neatsukti nugaros saviesiems” [Iz 58,6-4]
Skubėk pasitikti džiugios pasninko dovanos. Pasninkas yra senovinė dovana. Senovinė, tačiau ne pasenusi ar susidėvėjusi. Ji nuolat atsinaujina ir skleidžiasi.
Manai, kad atrandu pasninko ištakas Įstatyme? Ne, pasninkas yra senesnis netgi už Įstatymą. Kelkis, eime per istoriją ieškodami senovinių jo šaknų. Kiekvienas toks ilgaamžis dalykas yra vertas tinkamos pagarbos dėl savo svarbumo. Todėl gerbk pasninką!
Pasninkas yra toks pat senas kaip ir žmonija. Jis buvo duotas kaip įsakas Rojaus Sode. Juk pirmasis įsakymas duotas Adomui buvo: „Nuo gero bei pikto pažinimo medžio nevalgysi“. Šis įsakymas yra dieviškasis pasninko ir santūrumo įsakymas. O, kad žmogus anuomet būtų laikęsis pasninko... Gydykimės iš nuodėmės per atgailą. Tačiau atgaila be pasninko yra nevaisinga.
Rojaus Sode nebuvo geriamas vynas, nebuvo valgoma mėsa – nebuvo to kas temdo žmogaus protą. Laikydamiesi pasninko pirmieji žmonės gyveno angelų gyvenimą.
Mes nepasninkavome. Todėl buvome išsiųsti iš Rojaus. Tad dabar pasninkaukime, kad galėtume ten grįžti. Nepasiduokime neklusnumo pagundai, neklausykime žalčio patarimų. Juk būtent per juos tapome kūniško maisto vergais.
Juk ir laivas saugiau pasieks uostą, jei bus tvirtas ir lengvas. Tuo tarpu perkrautam laivui nereikės nė didelės audros – jį gali nuskandinti net menkos bangos. Todėl išmintingas kapitonas besiartinant audrai išmes visą krovinį, kad išsaugotų ir laivą, ir žmonių gyvybes. Tokio laivo nepaskandins net didžiulė audra – būdamas lengvas jis pakils netgi ant didžiausių bangų ir nenuskęs.
Taip ir žmogus, kuris yra tinkamai pasiruošęs, neapsunkinęs savęs bereikalingais dalykais, pasistiprinęs tikruoju maistu, bus kaip neperkrautas laivas, kuris būdamas lengvas, netgi kovodamas su audra plaukia giliai neįgrimzdamas ir taip išvengia povandeninių uolų.
Tačiau tegu Žodis veda mus toliau per istoriją, atskleisdamas pasninko kilmę. Visi šventieji šią dovaną saugojo perduodami kaip paveldą iš kartos į kartą, mes esame šios ilgos sekos dalis; pasninkas dabar yra patikėtas mums.
Rojuje nebuvo vyno. Ten nebuvo žudomi gyvūnai. Nebuvo valgoma mėsa. Po tvano gi, buvo geriamas vynas, buvo valgoma mėsa. Kai buvo pamiršta tobulybė, buvo leista linksmintis.
Vynas yra ženklas apie patirties stygių. Nojus nežinojo kaip naudoti vyną. Kadangi nebuvo matęs kitų taip darant, o ir pats nebuvo bandęs, jis neapdairiai pakenkė sau: „Nojus įsiveisė vynuogyną, gėrė vyno ir pasigėrė“. Jis nežinojo koks stiprus gėrimas kurį jis geria.
Taigi – vynas yra vėlesnis nei Rojus. Ir pasninkas todėl yra ankstesnis nei vynas. Todėl pasninkas yra vertas didesnės pagarbos.
Taip pat esame mokomi apie Mozės pasninką, kai jis kopė į kalną susitikti su Viešpačiu. Jis nebūtų turėjęs drąsos žengti į tirštą debesį, nei pajėgęs atlaikyti Dievo akivaizdos, jei nebūtų „apsiginklavęs“ pasninku. Per pasninką - keturiasdešimt dienų nieko nevalgydamas ir negerdamas - jis gavo Dievo pirštu rašytus Įsakymus akmens plokštėse.
Tuo tarpu kol kalno viršūnėje per pasninką buvo gauti dieviški įsakai, kalno papėdėje rajumas išvirto į stabmeldystę, nes „žmonės sėdosi valgyti ir gerti, o po to kėlėsi ūžauti“, jie nusiliedino aukso veršį ir aukojo jam sakydami: "Izraeli, štai tavo Dievas kuris išvedė tave iš Egipto žemės!". Keturiasdešimt dienų pašvęstų pasninkui tapo nevaisingos dėl vieno girtuoklystės priepuolio.
Pasninkaujantis gavo Dievo pirštu rašytas plokštes. Girtuoklystė jas sudaužė. Girta minia buvo neverta priimti Dievo įsakų duotų per pranašą. Tauta, kuri buvo mokoma per didžiausius Dievo stebuklus, per akimirką dėl polinkio į rajumą nusirito atgal į Egipto stabmeldystę.
Pasninkas artina prie Dievo. O perteklius tolina nuo Išgelbėjimo.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus

Komentarai
Tokia sena sena išmintis kažkaip ypatingai suspindi šiuolaikinio pasaulio kontekste ir smogia per sukalkėjusį nuodėmingumo, kurį kartais jau priimame kaip normą, kiautą.
"Nepasiduokime nepaklusnumo pagundai, neklausykime žalčio patarimų."
Laukiu tęsinio :)
Dėkui dėkui už dalinimąsi tokiais vertingais dalykais (kiek laiko turėtų atimt toks vertimas... Šimtą kart ačiū...)! :)
Mh, protingai šiam pamoksle paaiškinta, KAM visa tai ir KAIP visa tai. Manau, labai svarbu šiuolaikiniam žmogui paaiškint, kas yra pasninkas. O dar svarbiau parodyt, kad pasninkas irgi turi daug daug meilės. Kažkaip panorau pasidalint keliom mintim šia tema :)
Mane labai palietė ta ištrauka iš Izaijo. "Jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, jūs smogiate kumščiais iš visų jėgų <...> ar tai tu vadini pasninku, Viešpačiui malonia diena?" Pasninkas visame kame. "Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai marusis nusižemina? Kai nuleidžia savo galvą kaip nendrė, guli apsivilkęs ašutine pelenuose?" [Iz 58,5] Uf, įdomu pasininkaut gyvai :) "Atimu" iš savęs ir duodu broliui ar sesei. Taigi atimu iš savęs ir bet kokį reikalavimą, kurį turiu savo broliui ar sesei, ir duodu, nereikalaudamas nieko atgal. Ir kas svarbiausia - su šypsena! :) Svajonė mokėt taip daryt :) Na, juk pasninkas irgi Dievo dovana :)
va. o aš jau pirmomis pasninko dienomis susivėliau.. Ir per jus, ieškančius, randančius ir besidalinančius :) išsipainioju.