Šv. Augustinas apie Mortą ir Mariją

Ne taip seniai kvjk.lt padangėje buvo užsimezgusi diskusija apie tai kaip ten vis tik yra su Morta ir Marija - kuri iš jų geresnė, kuriai labiau pasisekė ir, svarbiausia, kaip čia mums "neprašauti" - kuria gi iš jų geriau sekti? :) tada pažadėjau išversti vieną tekstuką.

Ir nors sakoma: "pažadėjai - patiešijai, netesėjai - negriešijai", vis tik "skola - ne rona, negyja". Amla užmynė ant mazolio, teko pasirausti archyvuose, ir štai - prieš pusantro tūkstančio metų pasakytas Šv.Augustino pamokslas apie Mortą ir Mariją.

-x-x-x-

Kai buvo skaitoma Šventoji Evangelija girdėjome, kad Viešpats pamaldžios moters buvo priimtas į jos namus. Ir jos vardas buvo Morta. Ir kol ji rūpinosi patarnavimu, jos sesuo Marija sėdėjo prie Viešpaties kojų ir klausėsi Jo Žodžio.

Viena buvo užsiėmusi, kita rami; viena norėjo duoti, kita norėjo priimti. Ir štai Morta, šiame patarnavimo darbe ir susirūpinime kreipiasi į Viešpatį ir skundžiasi savo seserimi, esą ji nepadeda jai jos darbuose.

Bet vietoj Marijos atsako Viešpats. Tas į kurį buvo kreiptasi kaip į Teisėją, tampa Užtarėju („Morta, - sako Jis, - tu rūpiniesi daugeliu dalykų, reikalingas gi tik vienas. Marija pasirinko gerą dalį, kuri nebus iš jos paimta“), nes girdėjome ir besiskundžiančiojo skundą ir Teisėjo nuosprendį, kuris atsakydamas pasiskundusiam ėmėsi ginti kitą.

Nes Marija susikaupė ties Viešpaties Žodžio saldumu. Morta gi sukaupė jėgas, kad galėtų pavalgydinti Viešpatį, o Marija norėjo pati būti pamaitinta Viešpaties. Mortos rūpesčiu buvo suruošta šventė Viešpačiui, ir štai Jo šventėje Marija jau džiaugėsi.

Taigi, kai Marija su maloniu džiaugsmu klausėsi saldžiausio Žodžio ir maitinosi Juo su uoliu užsidegimu, kai jos sesuo kreipėsi į Viešpatį su skundu, kaip, klausiame mes, ji bijojo, kad Viešpats netartų jai: „Kelkis, ir padėk savo seseriai“? Nes ji buvo prikaustyta nuostabaus saldumo. Dvasinio saldumo, kuris be abejo yra didingesnis už juslinį. Ji buvo atleista [nuo pareigos], ji sėdėjo su dar didesniu pasitikėjimu. Kaip gi ji buvo atleista? Mąstykime, tyrinėkime ir ieškokime taip kruopščiai kaip tik galime, kad taip pat būtume pamaitinti.

-x-x-x-

Už ką (jei taip manome) buvo papriekaištauta Mortos tarnavimui? Mortos, kuri įsipareigojo patarnauti, kuri į namus priėmė patį Viešpatį? Argi teisinga priekaištauti tai, kuri taip apsidžiaugė didžiu svečiu?

Jei tai tikrai teisinga, tebūnie apleisti patarnavimai vargšams. Tegu tarnaujantieji pasirenka sau „geresniąją dalį kuri nebus iš jų paimta“. Tegul jie visiškai atsideda Žodžiui, tesiilgi jie mokymo saldybės, tegalvoja kaip išsaugoti žinias ir tenetrukdo jų rūpestis apie tuos kurie neturi kur nakvoti, neturi ko valgyti ar kuo apsirengti, kurių nėra kam aplankyti, paguosti ar palaidoti. Tepasibaigia gailestingumo darbai ir visas uolumas tebūna sutelktas į žinių siekimą. Jei tai – „geresnioji dalis“, kodėl ne visi turėtume tuo užsiimti, kai netgi patį Viešpatį turėtume kaip gynėją savo pusėje? Juk nebijotume, kad įžeisime Jo teisumą, nes Jo paties nuosprendis mums būtų palankus?

-x-x-x-

Bet štai – taip nėra. O yra taip, kaip Viešpats kalbėjo. Yra ne taip kaip mes suprantame, bet kaip mes esame kviečiami suprasti. Tad įsidėmėk: „Tu rūpiniesi daugeliu dalykų, tačiau reikia tik vieno. Marija pasirinko geresniąją dalį“. Tu pasirinkai ne blogą dalį. Tačiau ji – geresnę. Kaip suprasti: „geresnę“? Todėl, kad tu – „daugeliu dalykų“, o ji – „tik vienu“. Vienas yra geriau nei daugelis. Todėl kad ne vienas kyla iš daugelio, bet daugelis – iš Vieno.

Sukurtųjų yra daugybė. O Tasai kuris juos sukūrė yra Vienas. Dangus, žemė, jūra ir visa kas yra juose – kokia tai daugybė! Kas pajėgtų juos suskaityti? Kas suvokia neaprėpiamą jų skaičių? O kas juos visus sukūrė? Dievas. Dievas, kuris matė, kad „štai, visa buvo labai gẽra“. Labai geri yra dalykai, kuriuos Jis sukūrė. Tačiau kaip nepalyginamai geresnis yra Kūrėjas!

Tad apsvarstykime mūsų „rūpinimąsi daugeliu dalykų“

Mūsų kūno gaivinimui reikia daug pastangų. Nes jis alksta ir trokšta. Taipogi vargingiesiems reikia daug gailestingumo. Tu laužai duoną su alkstančiuoju. Todėl kad sutikai alkaną žmogų. Bet jei nebūtų alkio – su kuo dalintumeis duona? Jei nebebūtų benamių – kam rodytum svetingumą? Jei nebūtų nuogumo – ką sušelptum drabužiais? Nebūtų ligonių – ką lankytum? Nebūtų nelaisvės – ką išvaduotum? Nebūtų ginčų – su kuo taikytumeis? Nebūtų mirties – ką laidotum?

Būsimajame pasaulyje šių blogybių nebus. Todėl nebeliks ir šių tarnysčių. Todėl gerai pasielgė Morta patarnavimu prisiliesdama prie mirtingo Jo kūno. Tačiau kas yra Tasai, kuris šį mirtingą kūną prisiėmė? „Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas“. Matai, ko klausosi Marija? „Ir Žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų“. Matai, kam tarnauja Morta?

Todėl Marija „pasirinko geresniąją dalį, kuri nebus iš jos paimta“. Nes ji pasirinko tai kas išliks per amžius. Ji norėjo rūpintis „Vienu“. Ji jau suprato, kad „Gẽra man glaustis prie Viešpaties“. Ji atsisėdo prie kojų To kuris yra mūsų Galva. Kuo labiau nusižemino, tuo gausiau ji galėjo priimti. Todėl, kad vanduo teka į žemiausiąją slėnio vietą, - žemyn nuo kalvų viršūnių.

Viešpats ne supeikė Mortos darbą, tačiau atskyrė judviejų tarnystes. „Tu rūpiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno“. Marija jau pasirinko tai. Daugialypis darbas praeis. O meilė vienybei išlieka. Todėl tai ką ji pasirinko „nebus paimta iš jos“. Tačiau iš tavęs, Morta, tai ką tu pasirinkai (be abejo, tai yra pasakyta, be abejo tokia yra mintis!), bus paimta. Tavo palaiminimui tai bus paimta! Kad tai kas „geriau“ galėtų būti tau suteikta! Nes darbavimasis bus iš tavęs paimtas. Kad poilsis tau galėtų būti suteiktas. Tu vis dar esi jūroje, o Marija jau yra uoste.

-x-x-x-

Dabar matote, Mylimieji, ir, tikiuosi, jau suprantate, kad šiose dviejose moteryse, kurios abi patiko Viešpačiui, kurioms abiems buvo skirta Jo meilė ir kurios abi buvo Jo mokinės, jūs matote (ir svarbu, kad ne tik suprantate, bet suprantate būtent tokiu būdu, o tie kurie nesupranta, tai bent jau tesiklauso įdėmiai), kad šiose dviejose moteryse yra parodyti du gyvenimai.

Gyvenimas kuris yra dabar, ir gyvenimas kurio laukiame. Gyvenimas kuriame darbuojamės, ir gyvenimas kuriame ilsėsimės. Gyvenimas kuriame sielvartaujame, ir gyvenimas kuriame būsime palaiminti. Gyvenimas kuris yra laikinas, ir gyvenimas kuris truks amžinai. Štai du gyvenimai.

Pamąstykite apie juos dar giliau. Ko yra kupinas šis gyvenimas? Kalbu ne apie blogį, ar nusikaltimą, ar piktumą, ar prabangą, ar bedieviškumą, bet – apie varginantį triūsą, pilną sielvarto, pavergtą baimės, suneramintą pagundų. Šį gyvenimą ištirkite taip kruopščiai, kaip tik pajėgiate. Ir, kaip sakiau, mąstykite apie jį plačiau, nei aš kalbu.

Juk piktas gyvenimas buvo toli nuo tų namų. Tai nebuvo nei Mortos, nei Marijos gyvenimas. Ir net jei būtų buvęs, tai jis pasitraukė kai tik Viešpats įžengė į tuos namus. Taigi, tuose namuose, kurie priėmė Viešpatį, dviejose moteryse liko du gyvenimai – abu girtini. Vienas – darbavimosi, kitas – ramybės. Nė vienas – pagiežingumo (ko tūrėtų saugoti tie kurie gyvena darbuodamiesi), nė vienas – vangumo (ko turėtų saugotis siekiantys ramybės).

Taigi, tuose namuose buvo du gyvenimai ir Jis Pats. Gyvybės Šaltinis.

Morta yra dabartinių dalykų ženklas, Marija – būsimųjų. Tai ką darė Morta – mes darome. Tai ką darė Marija – mes tikimės darysią. Tad stenkimės kuo geriau atlikti tai ką darome, kad su pilnatve priimtume tai ko tikimės.

Nes ką gi iš to turime dabar? Nes kol esame čia, ką gi turime? Kiek giliai tai turime? Nes tam tikra prasme mes jau dalyvaujame tame dabar. Ir jūs taip pat. Kai atsitraukiate nuo savo užsiėmimų, palikę nuošaly kasdienius rūpesčius, susirenkate, stovite, klausotės. Kiek tai darote, tiek esate kaip Marija.

Ir jūs, kurie darote ką Marija darė, darote tai sklandžiau ir lengviau negu aš, kuris [būdamas vyskupu] dalinu ir skirstau. Juk jei aš sakau „reikia“, tai yra Kristaus. Ir todėl tai jus maitina, nes tai yra Kristaus. Nes Duona yra bendra mums visiems. Duona iš kurios aš gyvenu lygiai kaip ir jūs.

„Tačiau dabar mes gyvename, jei jūs, broliai, stovite tvirtai Viešpatyje“. Aš norėčiau, kad jūs stovėtumėte tvirtai ne mumyse, bet Viešpatyje. „Nes nei tas kuris sodina yra kažkas, nei tas kuris laisto. Bet vien tik Dievas, kuris duoda augimą“.