Sekminės - I

Šeštinės jau "ant nosies" :) Ne veltui Evangelijose vėl aidi Jėzaus atsisveikinimo žodžiai. Bet Šeštinės (Kristaus Dangun Žengimo šventė) yra pirmasis ženklas, kad jau laikas pradėti ruoštis Sekminėms (Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmei). Pirmiausia todėl, kad net ir pirmosios Sekminės buvo šventė, apie kurią buvo žinoma, jog ji įvyks. Pvz. apie Velykas buvo nežinoma – įvyks jos ar ne (t.y. Kristus prisikels ar ne). Lygiai taip – Kalėdos, Atsimainymas ir t.t. Bet Sekmines Jėzus pažadėjo ir liepė jų laukti. Antriausia todėl, kad Sekminių laukimas prasideda jau šį penktadienį - melsimės noveną.

Laukimas yra labai svarbi Sekminių dalis. Tai – viena iš šios šventės, šio įvykio, sudedamųjų esminių dalių. Be šio laukimo Sekminės nebus pilnos. Kodėl?

Atsivėrimas – leidimas Dvasiai veikti

Dievas (kaip ir velnias, taipogi angelai) yra dvasia. O mes esame kūniški. Ir mūsų pasaulis kūniškas. Tad kaip gi dvasinis Dievas šiandien gali veikti mūsų kūniškame pasaulyje? Tai – labai svarbus tikėjimo gyvenimo bruožas – dvasinės būtybės (Dievas, velnias, angelai) gali veikti mūsų aplinkoje ir mumyse pačiuose tiek, kiek suteikiame jiems vietos.

Jei nepaliekame velniui vietos – jis negalės veikti. Jei nepaliekame Dievui vietos – tada jau Jisai negalės veikti. Taipogi ir angelai.

Kaip paliekame vietą velniui? Žinoma, per nuodėmę. Nes nuodėmė išstumia iš mūsų gyvenimo Dievą ir ta „teritorija“ (ta gyvenimo sritis, tas įprotis, tas laikas, tas elgesio būdas ir t.t.) lieka velnio valdžioje – jis ten viešpatauja. Ne todėl, kad būtumėm specialiai jį kvietę, bet dėl to, kad per nuodėmę atsiskyrėme nuo Dievo.

Dar gali būti tokia situacija, kai paliekame „niekieno“ teritoriją – kai pvz. per išpažintį atsikratome nuodėmės, tačiau nepasirūpiname tos vietos kur buvo nuodėmė užpildyti Dievu, užpildyti geru įpročiu, užpildyti kuo nors naudingu. Jei tik atsikratome nuodėmės ir nieko daugiau nedarome – esame kaip tuščias namas. Į jį gali užeiti bet kas. Jėzus sakė, kad tokia situacija labai pavojinga, nes tada piktoji dvasia, išstumta lauk, eina ir susiranda dar septynias dvasias, su kuriomis grįžta į tuos „tuščius namus“.

Kaip suteikiame erdvę Dievui? Pirmiausia – per savo poreikių atvėrimą. Kai laukiame Dievo kaip to, kuris gali pripildyti mūsų trūkumus; kai pasitikime Juo kaip tuo, kuris gali gydyti mūsų žaizdas; kai leidžiamės būti mylimi tokie kokie esame. Ne mes duodame Dievui, bet tai Jis duoda mums viską – net save patį.

Jei šio atsivėrimo nėra – mes nepadedame Dievui artintis prie mūsų. Jam tenka ieškoti aplinkinių kelių – per kitus žmones, per įvykius ir t.t. Lygiai tą patį, beje, daro ir velnias :) Todėl ir yra ypatingai svarbus tas nuolatinis susitaikymas su Dievu – palikti velniui kuo mažiau skylių įsibrovimui, bei nuolat ištikimai vėl iš naujo glaustis prie Dievo. Tai ir yra tas „vietos suteikimas“ Dievui, kad Jis galėtų veikti mūsų gyvenimuose.

Sekminių pilnatvė – iš maldingo laukimo

Dabar jau aiškiau, kodėl taip svarbu laukti Sekminių, joms ruoštis. Tai tarsi savęs „ištuštinimas“, o kartu – atsiribojimo nuo nuodėmės ir velnio žingsnis. Viena vertus – labai svarbu būti susitaikius su Dievu šioje šventėje, kad mūsų atsivėrimas jam būtų saugus, kad velnias turėtų kuo mažiau laisvės, kuo mažiau erdvės veikti. Kita vertus – būtina iš anksto ruošti save Šventosios Dvasios priėmimui. Kad Ji būtų laukiamas Svečias. Kad Jos būtų ilgimasi.

Šis „erdvės suteikimas“ Šventajai Dvasiai yra kone svarbiausias Sekminių bruožas. Apaštalai pirmiausia laukė Šventosios Dvasios kaip Jėzaus pažado išsipildymo. Jie teturėjo kelias miglotas Jo užuominas, kurios tikrai negalėjo jiems pilnai atskleisti kas bus Toji, kuri ateis. Ir vis tik jie su pasitikėjimu atsidėjo maldingam laukimui. Ir būtent dėl šio jų laukimo bei atvirumo, Šventosios Dvasios veikimas buvo toks galingas.

Šventosios Dvasios apstybė – į mano tuštumą

Apaštalams laikas tarp Velykų ir Sekminių buvo tikrai nelengvas. Ypač paskutiniosios dešimt dienų. Po Velykų keturiasdešimt dienų Jėzus vienaip ar kitaip pasirodydavo mokiniams. Sunkiai atpažįstamas, keliantis džiaugsmą, tačiau tuo pat metu ir atveriantis klausimą: „Ar tai – tikrai Jėzus?“ Klausimą, kuris būdamas neįrodomas ir yra tikėjimo pradžia :)

Tačiau po Šeštinių – Įžengimo į Dangų – apaštalai lieka vieni. Atrodytų, kad jie neturi nieko – juk tuo metu nebuvo Bažnyčios, nebuvo sakramentų, nebuvo Naujojo Testamento. Jie – tik saujelė mokinių, su dar viena saujele tų, kurie kartu su jais sekė Kristumi.

Mokytojo nebėra. Likęs Jo įsakymas mylėti vieni kitus, siuntimas į visą pasaulį, kad visos tautos taptų Jėzaus mokiniais, ir liepimas laukti Jėzaus pažado išsipildymo. Iš kur gauti jėgų mylėti savo brolius? Kaip išmokti eiti pas tautas? Tai tokie neaiškūs, sudėtingi ir netgi bauginantys uždaviniai.

Tačiau viltingai laukti moka netgi vaikai :)

Vienas svarbus šio apaštalų laukimo bruožas buvo atvirumas. Jie jau buvo išmokę nebeapsimetinėti prieš Dievą. Net „stiprusis“ Petras buvo pamokytas silpnumo... Todėl jie atvirai ir su paprastumu atnešė savo nežinojimą, nesupratimą ir baimę Viešpaties akivaizdon.

Tai – labai teisinga laikysena. Būti „tuščiam“ prieš Viešpatį. Palikus sugebėjimus, išsimokslinimą, netgi drąsą, ir pasiėmus vien narsią atgailą bei užsispyrėlišką atvirumą ieškoti Viešpaties akivaizdos. Apaštalai juk jau „mokėjo“ evangelizuoti – Jėzus jau buvo juos išsiuntęs, jie puikiai įvykdė misiją, jie žinojo Jėzaus vardo galią.

Ir vis tik – jie pakluso paliepimui laukti. Matyt, kažko tam jų „sugebėjimui“ dar trūko. Matyt Jėzaus vardo „efektyvumas“ dar nėra viskas :) Ištikti džiaugsmo, tačiau kartu – kupini nežinios, apaštalai atsideda maldingam laukimui.

Tai nėra lengva :) kažką mokant, sugebant, ypač kai esi sutikęs Jėzų – nelengvi tie „sustojimai“. Juk pjūtis tokia didelė, o darbininkų taip mažai. Ir vis tik – jei esame sąžiningi patys su savimi, turime pripažinti, kokie silpnučiai darbininkėliai esame... Kai kuriuos dalykus mokame, tačiau neretai – pačių svarbiausių – nesugebame ir nevykdome.

Aš, Tu, Mes

Atsiverti, atpažinti sritis kurioms manyje, mano brolyje, mano bendruomenėje dar reikia gydymo, paguodos, pilnatvės ir tyro džiaugsmo – tai nelabai lengvi dalykai. Reikalaujantys laiko. Kuo giliau norisi nusileisti – tuo daugiau ramaus susikaupimo tam reikės.

Galima susakyt „šabloniškai“ – reikia to, to ir dar ano. Bet šios Sekminės yra išskirtinės – daugiau tokių niekad nebebus. Pernai buvau kitoks, kitąmet būsiu vėl kitoks. Šios Sekminės, šie metai – unikalūs. Mano broliai ir sesė Kristuje bus nebe tokie kitais metais, jie buvo kitokie pernai. Mano bendruomenė taipogi.

Tad atpažinti kas yra šių metų, šių Sekminių esminiai dalykai – ne taip jau ir paprasta. Čia gana svarbu nepradėti „lengvinti“ sau užduoties apibendrinimas – kuo konkrečiau bus įvardyta ko ilgiuosi, kokio pažado išsipildymo laukiu – tuo šis laukimas bus vaisingesnis ir tikresnis.

Devynios dienos laukimo

Apaštalai po Jėzaus Įžengimo į Dangų atsidėjo maldai „aukštutiniame kambaryje“. Ši malda truk devynias dienas. Dešimtąją dieną ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Ir viskas pasikeitė iš esmės :) Šiedu dalykai – aukštutinis kambarys ir bendra malda – yra pagrindiniai apaštališko laukimo bruožai.

Aukštutinis kambarys čia reiškia susirinkimo vietą, erdvę ir laiką kurie pašvęsti laukimui, kurie yra paženklinti Jėzaus pažado išsipildymo laukimu. Tai – ne tiek konkreti erdvė ar pastatas, kiek labai aiškus nusiteikimas, kuris išgyvenamas susirinkus bendruomenei.

Bendra malda reiškia ne tik susirinkimą į vieną vietą, tačiau ir „bendrą kvėpavimą“. Juk žinome, ką reiškia „buvimas kartu, bet atskirai“ – kai kiekvienas ateiname ir būname su kitais, bet taip ir neatsiveriame, liekame savo kiaute. Tariame tuos pačius žodžius, tačiau jie neina iš mano širdies į brolio širdį.

Devyndienio maldas ir kai kuriuos papildymus rasite čia. Melstis pradėsime gegužės 14 dieną (penktadienį), šv. ap. Motiejaus šventėje. Devyndienio (lotyniškai: novenos) maldas nuo penktadienio skelbsime kartu su kasdienės Evangelijos tekstu. Maldoje jungsimės 20 val.