Mažais žingsneliais - paskui našles - kurlink?

Skaitau šiandienos Dievo Žodį, ir manyje gimsta nuojauta, kad tai - pirmi žingsneliai link Advento. Kiek aš pažįstu mūsų brangią Bažnyčią - ją ne taip lengva iškrutinti :))) Kartais pakeisti kryptį užtrunka kone šimtmečius... Ir šiandien - ar tik nebus taip, kad mes pradedame po truputėlį gręžtis link Išgelbėtojo laukimo?

- + + + -

Šiandienos Žodyje sutinkame dvi moteris, dvi našles, kurios atidavė viską. Sareptos našlė labai aiškiai sako, kad mirs; Evangelijoje, skaitant pažodžiui, našlė atidavė visą savo gyvenimą (t.y. visa tai, ką turėjo pragyvenimui). O kartu - laiškas Žydams, kuris nuo pradžios iki paskutinio žodžio pasakoja apie Jėzų, kaip galutinį ir visišką žydų Mesijo laukimo išsipildymą. Jis atėjo.

Bažnyčia už kelių savaičių baigs savo metus ir (jei Jėzus neateis antrąkart) pradės naujuosius. Ji, žvelgdama į besibaigiančius metus, pradeda žiūrėti ir į tą Didžiąją viso ko Pabaigą. Todėl pradeda kalbėti apie Kristaus atėjimą, Dievo Karalystės įsiviešpatavimą, mirtį, pragarą, Paskutinį teismą ir kitus šaunius dalykus.

Rašau, kad iš anksto pabandytumėm ruoštis šiam brangiam ir ypatingam laikui. Kad nereikėtų po to antrą Advento savaitę "atsipeikėti" ir suvokti, jog jau per vėlu kažką pradėti :) Na, ko gero niekad nebūna per vėlu bandyti pradėti, bet jei įmanoma pasiruošti iš anksto - tada puikumėlis, viskas ramiau einasi :)

Man rodos, kad abi šiandienos našlės mus kreipia į tai koks galėtų būti mūsų - baisiai moderniuose ir skubančiuose 2009-uosiuose Viešpaties metuose - Išgelbėtojo laukimo ilgesys. Kaip jį išreikšti, padaryti apčiuopiamą, kad jis taptų ženklu ne tik žmonėms, bet ir Viešpačiui?

Vienas iš bruožų, kurie man šiandien ypač krenta į akis yra tam tikras netolygumas - viena vertus mes esame pertekę (maisto, daiktų, pasirinkimų laisvės ir t.t.); kita vertus - esame apiplėšti ir skurdūs (tarpusavio santykiuose, artimo meilėje, tyrume ir t.t.)

Ar įmanoma šio Advento laiku bent šiek tiek "išlyginti Viešpačiui kelią"? Atsisakyti to, ko turiu per daug, ir skirti laiko bei jėgų tam, ko man trūksta? Ar bus vietos pasninkui mano Advente? Pasninkui pagal Viešpaties širdį - ne bukai kažko atsisakant, bet dalinantis su kitu tuo, kas man duota? Ne atsisakyti kompiuterio penktadieniais, bet laiką kuris liks laisvas nejungiant kompiuterio išnaudoti buvimui su kitu žmogumi. Leisti kitam pasiimti tai kas "priklauso" man. Susivienyti su kitu jo nepritekliuje, netgi jei pats toje srityje esu skurdžius, kaip Sareptos našlė, išgirdusi Elijo prašymą.

Pas Dievą nėra laiko. Ir todėl mes negalime kalbėti apie tai "kiek laiko Jam užtruko pasiruošti atėjimui į pasaulį". Bet ši nuostata yra amžinai glūdinti Dieve - šis nuolatinis pasiruošimas, Jo kryptis į mane. Šiandien kviečiu jus, brangiausieji mano, taipogi mažučiais judesėliais pradėti kreipti savo žingsnius link Advento. Ruošti savo širdis bei kūnus šiam brangiam laikui.

Viešpats su jumis!