che che che :) šiandie nusipirkau žydišką maldaknygę (ramiai, nesiruošiu pamesti katalikybės) ir kuo toliau skaitau - tuo labiau šypsaus :) Brač, kaip vis tik akivaizdu, kad judaizmas - tai medis, o katalikybė - jo šaka :) Taigi - keletas mintelių iš tos maldaknygės įvado. Skaityti galima drąsiai - bralgio filtrai sako, kad pavojaus nėra :) Be keleto pažymėtų pastabėlių - tekstas nekeistas.
- + + + -
Intencija
Žydų išminčiai sako: "kai žmogus meldžiasi, jis turi nukreipti savo akis žemyn, o širdį - aukštyn". Intencija - tai širdies nukreipimas, susikaupimas, širdies "įdėjimas" į tai ką darau. Malda jokiu būdu negali tapti rutina, mechaniškai atkartojamų žodžių rinkiniu... Sakoma: "Malda be intencijos - kaip kūnas be gyvybės alsavimo".
Norint teisingai sužadinti intenciją pirmiausia reikia "ateiti į Viešpaties akivaizdą" - suvokti jog Jis mane mato, girdi, supranta. Taipogi - priimti save, savo būseną, nuotaiką, galimybes. Tada, susikaupus ir jaučiant žodžių prasmę, išsakyti Viešpačiui už ką dėkoju, ko meldžiu, kaip Jį myliu...
Tačiau nereikia pergyventi, net jei ir nejauti intencijos visa savo esybe. Todėl, kad jau pati malda, pasiryžimas stengtis, padeda mūsų širdžiai prabilti į Viešpatį, net jei to ir nejaučiame.
Malda už save ir už kitus
Būtina melstis už save. jei neprašome iš Viešpaties sveikatos, ramybės, sėkmės sau bei savo artimiesiems, - tuo liudijam tikėjimo stoką, nes visi šie dalykai žmogui reikalingi. Ir jei tikrai tikime, jog visiškai priklausome Dievui, tai turime Jo prašyti globos.
Kita vertus - neteisinga melstis vien tik už save. Palikti nuošalyje kitų žmonių poreikius. Kai meldžiamės, mūsų gelminė intencija (toliau vos vos pakoreguoju) turi būti: melstis už visą Dievo Tautą, tada už save - kaip tos Tautos dalį, kad Viešpats mus laimintų ir padarytų mus įrankiais - per mus vestų pasaulį į Išgelbėjimą.
Maldoje remiamės ne savo nuopelnais, bet begaliniu Viešpaties gerumu, kurį Jis, nuo pat žmonijos aušros savo darbais nenustoja liudyti. Ir kartu maldoje džiaugiamės Viešpaties Artumu, kurį Jis dovanoja kūrinijai.
Žydų išmintis byloja: "Tas kuris meldžia Viešpaties malonės savo artimui, o tuo pat metu ir pats tos malonės yra reikalingas - bus išgirstas Dangaus, ir malonė bus suteikta tiek jo artimui, tiek jam pačiam". O toliau - išvis griežtai :) "Kiekvienas, kuris galėjo melstis už savo artimą, bet to nedarė, yra vertas nusidėjėlio vardo".
Pokalbis, dialogas su Dievu
Maldoje reikia nuolat žadinti supratimą, kad kalbuosi su pačiu Viešpačiu (aha, čia labai žydiška :) čia būtų galima pridurti, kad mes, katalikai, išlaikom šitą taisyklę, bet taip pat tikime, jog netgi kai kreipiamės Marijos, šventųjų užtarimo - esame išklausomi). Ir nors Viešpats yra išaukštintas virš visų galybių bei aukštybių, nors Jis visiškai skirtingas nuo viso to ką Jis sukūrė, nors Jis ir viešpatauja visai visatai pradedant planetomis ir baigiant mažiausiomis dalelėmis, ir nors aš esu silpnas, nevertas bei ribotas - nepaisant to, maldoje tarp manęs ir Dievo užsimezga betarpiškas pokalbis.
Tokiame "pokalbyje" mūsų "žodžiai" yra ir mintys, ir darbai, ir žodžiai; o Viešpaties "žodžiai" yra visa tai kas su mumis vyksta, išskyrus nuodėmę. Viešpats "kalba" mūsų gyvenimais - mus keisdamas, vesdamas, mylėdamas.
Kalba - vienas iš svarbiausių bruožų, kuriais žmogus skiriasi nuo gyvūno. Todėl žodis labai svarbus maldoje. Dar daugiau - mes žymiai giliau ir atsakingiau priimame ištartą žodį, negu tą, kuris lieka mūsų mintyse. Todėl (oi, kaip čia žydiška, net smagu) balsu išsakyta malda yra geresnė už tą kuri išsakoma mintyse. Kita vertus - nebūtina melstis garsiai. Gerai, kai pats žmogus girdi savo maldą, bet nebūtina, kad ją girdėtų aplinkiniai. Kaip Hana, pranašo Samuelio motina - "meldėsi širdimi. Judėjo tik jos lūpos, bet balso nebuvo girdėti."
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Smagu :) Net labai smagu...:)
keistai nuskambėjo: judaizmas - medis, o katalikybė - jo šaka. Ar Bralgio filtras šį savo teiginį praleidžia be skrupulų? Jei taip, tai kurioje medžio vietoje Jėzus?
va būtent!!!
mums, kryžiaus žygių ir visagalės Bažnyčios užaugintiems europiečiams tai be galo sunku priimti, bet tiesa tikrai tokia :) Mes tesame šaka judaizmo medyje. Ir žydai, netgi nepriimdami Jėzaus, vis tiek lieka išrinktąja tauta :))) Čia Viešpats taip sugalvojo tam, kad katalikai nesikeltų į puikybę per daug :)))
nereikėtų pamiršti ir to, jog tas pats islamas tėra judaizmo atskala. mhm :)
atskala - t.y. taip pat šakelė? Tai gal Viešpats nori, kad toks medis, koks jis yra ir pražystų pagaliau? Kam tada tie amžini ginčai? Bet kaip tada su Jėzaus pasakymu, kad nėra kito kelio į Tėvą, kaip tik per Jį?
taip, šakelė.
taip, Jis - vienintelis Kelias.
tačiau ką, jeigu pats Tėvas išeis jų pasitikti? :)
tarp kitko, dabar kaip tik klausau diskų iš konferencijos apie ekumenizmą, austrų teologo Johannes Fichtenbauer, "tegul visi būna viena", kur jis, kaip didžiausią Dievo rūpestį iškelia šiandieninį bažnyčios susiskaldymą, dėl ko ir nežydi medis, nėra pagarbintas Dievas taip, kaip turėtų būti.
išklausiau paskaitą. Mane šokiravo vienas dalykėlis: Rom 9-11 į mūsų liturginius skaitinius nėra įtrauktas, o tuo pačiu ir niekad nėra pamokslaujama apie tai, kad mes, iš pagonių kilę krikščionys, esame įskiepytos šakos į alyvmedį, kurio šaknys - Abraomas, Izaokas ir Jokūbas, liemuo - žydai, pripažinę Jėzų, o viršūnė - pats Jėzus. Paskaitykite ROm 11,16-24. Negana to, šis austrų teologas dėsto, kad tik kai mes, iš pagonių kilę krikščionys atsiversime į Izraelį iš naujo, priimdami mesijinius žydus, kaip vyresniuosius brolius ir atsiprašysim jų už tai, kad kažkada neleidome būti bažnyčioje su savo šaknimis ir tradicijomis, tik tada ir mūsų tarpusavio ekumenizmas (tarp įvairių konfesijų krikščionių) bus įmanomas. Kardinolas Ratzingeris 1998 susitikime su mesijiniais žydais sakė, kad bažnyčia nebus išbaigta visuma, kol joje nebus žydiškojo aspekto. Esą teologai seniai pramatė, kad mesijiniai žydai turėtų atsirasti (o šis judėjimas jau yra įgavęs pagreitį :)) ir jei jie tikrai yra tais, kuriais dedasi, tai šis judėjimas - eschatologinis, t.y. - arti laikų pabaiga.
"Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų" (Rom 11,32)
Šią paskaitą transliuoja Marijos radijas, gaila pirmoji dalis jau buvo, antrosios kviečiu pasiklausyti: Bendruomenės „Gyvieji akmenys“ laidoje girdėsite Austrijos diakonų seminarijos rektoriaus, diakono J.Fichtenbauerio paskaitos: „Krikščionių vienybė? Kaip peržengti susiskaldymo prarają?“_IId.
Įrašas darytas spalio 4 d. „Gyvųjų akmenų“ organizuotoje konferencijoje krikščionių vienybės tema „Tegul visi bus viena“; Laidos kart. 09.10.30 penktadienį 01.00 ir 09.11.1 sekmadienį 18.00
Taip, labai daug ko savo tikėjime turime mokytis iš žydų. Net ir melstis... Nes jie pirmi išmoko kreiptis į Viešpatį. Šis tekstas - man mokymas, toks tikslus ir aiškus, toks orus, tvirtas ir užtikrintas. :)