Malda - spontaniškai, ar "iš knygutės"?

Labai džiaugiuos šituo tekstu, nes šįkart didž. gerb. Pranciškus irgi sutiko prikišti nagus prie mūsų ugdymosi :) Taigi, visų vardu dėkoju Tau, Frano. O dabar - tekstukas :)

- + + + -

Spontaniška malda – kai meldžiuosi savais žodžiais. Labai smagu joje tai, kad ji gali būti labai asmeniška; ir tai ugdo – ugdo mane patį kalbėti, įvardinti kuo gyvenu. Tokia malda leidžia būti tikru Dievo akivaizdoje, nes neretai būna pagunda ateiti į Dievo akivaizdą ir rodyti save tokį, koks norėčiau būti, ir nekalbėti apie tai koks iš tikro esu.

Yra ir gerumų, ir pavojų :)

Kai žmogus pradeda spontaniškai melstis, kartais nutinka taip, jog jį būna sunku užčiaupti :) Jis kalba ir kalba, ir kalba, ir kalba… Nebelieka vietos kitiems. Atrodo, kad jis vienas nori visą pasaulį Dievui išsakyt.

Tai gali gąsdinti, atstumti kitus. Kartais kitas žmogus gali net neprasižioti, nes jau tiek minčių išsakyta, net ir tai ką aš norėjau išsakyti – jau pasakė, tai kam kartotis? Todėl jei meldiesi spontaniškai bendruomenėje – atsimink kitus.

Kartais spontaniškoje maldoje (bet tai tinka visoms maldos rūšims) pamirštamas Dievas. Ir galvojama kaip ir ką čia dabar pasakius. Ne visada Dievą taip lengva pajausti maldoj, ir ne visada Jis pats leidžiasi randamas. Bet čia svarbu mano nusistatymas – juk meldžiuosi ne tam, kad gerai pasijausčiau (tokia malda būtų melas, nes gautųsi taip, kad aš sakau Tau, Dieve, dalykus kurie Tau patinka, o Tu man mainais duodi tai, kas patinka man), bet tam, kad dėkočiau, prašyčiau, šlovinčiau savo Karalių.

Taipogi reikia skirti vaisingą tylą (kai pats Viešpats mus į ją kviečia) ir mūsų nedrąsumą ar apsileidimus (kai nemoku/nenoriu/bijau atsiverti). Ši įtampa visada išlieka. Šįkart dar nepradėsim temos ar verta prisiversti ir melstis netgi tada kai to nenoriu. Reikia tik žinoti, kad kai nesinori melstis, tada spontaniškai melstis būna sunkiau, tokiems atvejams gerai turėti po ranka maldaknygę, psalmyną, rožančių – kad galėčiau pasinaudoti kitų žodžiais ir taip ateiti pas Viešpatį.

Spontaniškoje maldoje mokausi ir kalbėti, ir klausytis. Tyloje leidžiu iš širdies gelmių kilti žodžiams ir juos tariu balsu. Netgi jei jie visai paprasti – tai mano širdies kalba, todėl ji be galo graži Viešpačiui.

Apleidus visas kitas maldas ir pasinėrus vien tik į spontanišką kalbėjimąsi su Dievu kyla pavojus “iškristi” iš Bažnyčios glėbio. Atsiskirti nuo Tradicijos, pamesti Bažnyčios ritmą (liturginiai metų laikai, šventųjų minėjimai, bendrystės išgyvenimas kai meldžiamės visi kartu tais pačiais žodžiais).

Formali malda nereiškia “formalizmo” besimeldžiant, kai bukai atkartoju žodžius nesigilindamas į jų esmę. Formali malda yra tokia, kuri užrašyta ir patvirtinta Bažnyčios. Šios maldos nėra nei geresnės, nei blogesnės už spontaniškas :)

Vis tik dažnai pastebimas tam tikras “judėjimas” – žmogus, ką tik atėjęs į tikėjimą, dažniausiai pradeda nuo formalių maldų (netgi jų nesuprasdamas). Vėliau ima mokytis melstis savo žodžiais. O galiausiai vėl imasi formalių maldų (nepriešindamas jų su spontaniška malda) jau suprasdamas ką sako ir suvokdamas tų formuluočių turtingumą (juk kai kurios iš jų yra tūkstančių metų senumo – patikrintos ir išgrynintos taip kaip jokie kiti žodžiai pasaulyje...).

Atsakymo į klausimą „kuri malda geresnė?“ nebus. Reikia mokytis pajusti situaciją, žmonių su kuriais meldžiuosi poreikius, ugdyti drąsą atverti širdį ne tik Dievo, bet ir kitų žmonių akivaizdoje. Bet kuriuo atveju malda – tai didžiulis palaiminimas ir dovana mums :)