Malda - ar verta "kalti" mintinai?

Jau seniai nešiojaus mintį aptart keletą klausimų apie maldą. Nežinau ar pavyks, bet labai norėtųsi :) Klausimai (bent jau kol kas) būtų tokie: ar verta mokytis mintinai?; ar verta naudoti fiksuotas maldas, ar melstis spontaniškai? prisiversti, ar laukti įkvėpimo? Tad bandykim pradėti :) Ar verta "iškalti" maldas? :)

- + + + -

Taip, taip - galima ginčytis iki nukritimo, bet pabandykim įsivardinti bent jau pagrindinius dalykus, kurie būtų "už" arba "prieš" tokį mokymąsi. Reikėtų iš karto apsiriboti - ką bandysim pasakyti, ir ko nebandysim :) Šįkart nebandysim gilintis kokia malda "geresnė" - spontaniška, ar ta, kurios forma fiksuota ir suvienodinta. Taip pat nesinorėtų įsivelti į svarstymus ar maldai apskritai reikia žodžių, juk "Dievas vis tiek viską žino". Tiesiog... Pabandysim pasvarstyti ar verta mokytis maldas mintinai. Šičia "maldos" reiškia ne tik fiksuotas ir bendrai naudojamas maldų formules, bet ir giesmes, Biblijos eiltes, taipogi mūsų pačių kurtas, atrastas "kalbeles" :)))

Maldų mintinai mokytis neverta, nes:

• maldos mokėjimas kartais "trukdo" į ją gilintis, nes malda darosi nebe "nauja", nebeišeina jos atidžiai "klausytis" - gaunasi kažkoks deklamavimas
• pats "kalimo" procesas šiek tiek nuvertina maldą, nes padaro iš jos kažkokį "objektą"
• kažkokios maldos mokėjimas kartais trukdo melstis spontaniškai - lengviau "išsisukt" nuo širdies atvėrimo Dievui, nuo reagavimo į situaciją - moku maldą, tad "bakst, ir viskas" - nebereikia improvizuot :)
• norint mokytis Biblijos eilutes - nežinia kurį vertimą pasirinkti?
• kai moku maldą mintinai, yra didesnė pagunda skubėti ją meldžiantis.

Maldas verta mokytis mintinai nes:

• nereikia jokių knygučių ar lapelių
• jei moku maldas mintinai, galiu greičiau ir tiksliau pasirinkti kur kurią melstis, nes žinau apie ką jos kalba, kokia jų mintis
• išmokus maldą, giesmę, Biblijos eilutę mintinai, ji pradeda keliauti su mumis visur ir nuolat, per sutapimus, įvykius, mintis, padėdama melstis kasdienybėje
• mintinai išmokta malda padeda melstis tada kai malda reikalauja ištvermės. ištikimybės; arba tada kai nėra minčių, širdy tuščia
• malda kurią išmokau mintinai, keliauja su manimi laike. Gali būt, kad praėjus metams, trims, penkiems, staiga suvoksiu ką reiškia žodžiai kuriuos jau tiek laiko kartoju :)

Gal nepradėsim dabar rašyt didžiulio ir įtaigaus straipsnio :) Tiesiog keletas apibendrinimų žvelgiant į tuos "už" ir "prieš" punkčiukus.

"Iškalti" ar išmokti?

Pastaruoju metu mes išvis leidžiam savo smegenaičių atminties sričiai tinginiauti. Kol nebuvo mobilių telefonų, mokėdavom bent 20-50 numerių mintinai. Dabar - vos vieną kitą, kuriame bent trys skaičiai vienodi :) Ir šiaip - viskas pasidarė taip lengvai pasiekiama ir randama, kad nebereikia to įsiminti. Ir todėl kai jau pradedame dirbti su atmintimi - tenka paplušėti. Ar tai reiškia "iškalti" mintinai? Nenorėčiau su tuo sutikt.

manau, kad "iškalti" mintinai tai: nuolatiniu kartojimu įspausti kažką sau į atmintį, nesirūpinant ką tie žodžiai man reiškia.

tuo tarpu "išmokti" mintinai tai: nuolatiniu kartojimu įspausti kažką sau į atmintį, siekiant suprasti ką tai reiškia ir pritaikyti savo gyvenime.

Taip, tenka sutikti su tuo, kad mes dažniau "kalame", nei "mokomės" - nes trūksta laiko gilintis, nes daug kas nesuprantama, nes ... nes ... nes... Man rodos, kad bent jau šitoj vietoj klausimas darosi nebe AR reikia mokytis, bet KAIP reikia mokytis. Taigi, jei jau ir mokytis, tai būtinai saugant save nuo "kalimo", nuo "persivalgymo" (kai dėl kartojimo malda, giesmė, Šventraščio ištrauka tiesiog "sudega") ir t.t.

Argi ne geriau klausytis ir leisti žodžiams "ištikti" mane?

Taaip, su nieko nepalyginamas džiaugsmas, kai pirmuosius kartus girdi kokią nors maldą ir ji liečia. Atrodo, kad laikas sustoja :) Norisi "statyt palapines" ir likti toje akimirkoje amžinai. Tikrai taip.

Tačiau yra nemažai "bet", iš kurių paminėsim tik keletą svarbesnių:

• norint vesti maldą (kai padedi kitiems žmonėms melstis drauge), bent jau pats, privalai ją mokėti mintinai. Nes esi ganytojas, kelio rodytojas. Atsargiai, nes čia yra pagunda sakyti: "nu tai gerai, aš juk galiu melstis spontaniškai ir bus dar geriau, giliau". Ko gero taip, bet ateina antrasis punktas:
• kai vadovas meldžiasi spontaniškai, kitiems sunkiau jungtis į tokią maldą, sunkiau melstis visiems drauge. Naudoti maldas kurias moka visi (saugantis neatidumo) yra gerai, nes tai padeda žmonėms įsijungti, jausti bendrystę.
• ir dar, kai šloviname giesme - ypač kai tai darome drauge - mokėti giesmę mintinai yra kone būtina. Nes tada galiu klausytis kitų, galiu skirti laiko maldai, kurį šiaip užimtų teksto ar melodijos sekimas.

Tad ir vėl klausiam: ar verta? Ir vėl tenka sakyti: kaip kada :) Juk galima nepaliauti "klausytis" netgi ir tada, kai moku maldą mintinai? :) Ir dar pora mintelių man neduoda ramybės.

Ar apskritai galima sakyti, kad "meldžiuosi asmeniškai". Man kažkaip šitoj vietoj trūksta bendrystės su Bažnyčia. Visur kur esu, būti Bažnyčios sūnumi, dukra. Ir netgi savo asmenines maldas jungti su Jos maldomis. Mane tai ragina net asmeninėje maldoje prisiminti ir naudoti tuos žodžius, kurių mane išmokė Bažnyčia.

ir dar - dėl to maldos vedimo. Čia, man rodos, ne tiek svarbu išmokt pačią maldą, kiek mokytis kaip žmones pakviesti melstis, kaip paraginti ir atverti juos susikaupimui, pažadinti jų širdis. Ta prasme - išmokti maldą čia yra pats pagrindas. Bet jis toliau reikalauja sienų ir stogo :)

Kai nesinori melstis?

Čia gal jau kito teksto tema. Todėl dabar tik labai trumpai. Kalbinti Dievą, man rodos, galima bent jau dviems visiškai skirtingais būdais:  nutylant ir Jo klausantis, arba kartojant žodžius ir prašant, kad Jis juos pripildytų, per juos kalbėtų. Abu būdai geri ir abu teisingi. Tiesiog kai nesinori melstis, mintinai išmokta malda kartais padeda nutraukti nevaisingą tylą - kai tyliu, bet ne tam, kad klausyčiaus, bet dėl to, jog nenoriu/neišeina kalbėtis.

O kaip su pradedančiaisiais?

Irgi geras klausimas. Atrodytų, jei jau atsivertei ir po truputį atrandi bendravimo su Dievu džiaugsmą - melskis tuo kuo gyveni, sakyk Jam pačius paprasčiausius dalykus kaip broliui ir bičiuliui, šlovink Jį. Man vėlgi kyla viena "bet" mintelė.

Ar nėra taip, kad mintinai išmoktos maldos mus mokina? Duoda mums supratimą ir kryptį kokiais žodžiais, už ką galiu Dievui, Marijai, šventiesiems dėkoti, juos girti? Pavyzdžiui litanijos - bent jau kai kurie kreipiniai, kai išmokstame juos - kokie jie brandūs ir gilūs, rodos niekad pats to nesugalvočiau, o ypač kai esu kūdikis tikėjime :) Todėl manau, kad netgi pradedantiesiems verta mokytis kai kurias maldas mintinai, nes jos po to gilina mūsų spontaniškas maldas.

Ar gali būti kokios nors išvados?

Nežinau :) Turbūt taip, bet nenoriu jų. Tebūnie tai vieta pasvarstymui, pasidalinimui. Vienintelis dalykas kurį norėtųsi priminti, kad čia nekalbam apie tai KOKIA malda geresnė, arba KAIP melstis. Tiesiog - mintinai ar nevisai?  :)