"Magnificat" - Viešpaties Jėzaus nužengimas į pragarus

   Šiandien žemėje stojo didelė tyla; didelė tyla ir vienatvė; didelė tyla, nes miega Karalius; žemė nutirpo iš baimės ir tylėjo, nes Dievas užmigo kūne ir pažadino tuos, kurie miegojo nuo amžių. Dievas numirė kūne ir pažadino pragarus.

   Taigi Jis išeina ieškoti pirmojo tėvo it pražuvusios avies. Jis nori aplankyti tuos, kurie sėdi niūrioje tamsoje ir mirties šešėlyje; kalinį Adomą ir kartu kalinčią Ievą, iš skausmų išvaduoti ateina tas, kuris yra ir Dievas ir Ievos sūnus.

   Paėmęs Adomą už rankos, Viešpats jį padrąsina prabildamas: "Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių ir apšvies tave Kristus.

   Aš esu tavo Dievas, kuris dėl tavęs tapau tavo Sūnumi; dėl tavęs bei tavo palikuonių aš dabar sakau ir turėdamas galią liepiu visiems, kurie yra supančioti, - išeikite. Ir skendintiems tamsybėse - būkite apšviesti. Ir miegantiems - kelkitės.

   O tau sakau - pabusk, kuris miegi. Juk tave sukūriau ne tam, kad supančiotas tūnotum pragare. Kelkis iš numirusių; aš esu mirusiųjų gyvenimas. Kelkis, mano rankų kūriny; kelkis mano atvaizde, kuris esi sukurtas pagal mano paveikslą. Kelkis, eikime iš čia; tu esi manyje ir aš tavyje, mudu esame vienas ir nedalomas asmuo.

   Kelkis, eikime iš čia. Priešas tave išsivedė iš Rojaus žemės; o aš tave įkurdinsiu nebe Rojuje, bet pasodinsiu Dangaus soste. Jis tave atskyrė nuo medžio, kuris tik vaizdavo gyvenimą; o aš, kuris esu gyvenimas, susivienijau su tavimi.

Nežinomas XIII a. autorius (senovinė didžiojo šeštadienio homilija)