Jėzus sau nepriklausė, ir vienas iš šio visiško savęs apiplėšimo įrodymų yra tai, kaip Jėzus išgyveno laiką... Nors apribotas laike ir nė akimirkos negalėjęs pasisavinti sau, Jėzus niekada nebuvo įsitempęs ar skubantis. Būdamas neturtėlis savojo laiko atžvilgiu, jis niekada nebuvo jo godus. Turtuolis arba siekiąs tokiu būti sprūstančias minutes skaičiuoja it užkasamą turtą. Jėzus niekada neatrodo nekantrus, norintis kuo greičiau ką nors užbaigti. Tai yra savitvardos ir ypač visiško pasišventimo kitiems ženklas. Jo laikas nebuvo nė kiek brangesnis už laiką tų žmogelių, nedavusių jam ramybės; jo laikas išties nėra jo, bet visų tų, kuriems jo reikia.
Yra vienas labai pamokantis epizodas apie susitikimą ir išgydymą nuo kraujoplūdžio. Dvylika metų serganti moteris (Mk5,21-43), savo tikėjime vylusis tik Viešpaties galybe, bet dėl kuklumo nenorėjusi trukdyti bei gaišinti jo laiko, prasiskverbia pro minią ir paliečia Jėzaus apsiaustą. Tai atrodė visiškai logiška, kadangi sinagogos vyresnysis meldė Jėzų kaip galima greičiau skubėti pas jo dukrelę. Tačiau skubėjęs paskui Jairą, Jėzus, tarsi pamiršęs tėvo nerimą, ima ir sustoja. Savo supratingu žvilgsniu jis negali nepastebėti šitokio tikėjimo. Sugaištą, atrodytų, laiką jis atgauna, nes laikas, kaip ir visa kūrinija jam priklauso, o šios sugaištos minutės Jairui suteikia progą žengti dar vieną žingsnį į tikėjimą. Taigi, laikas yra Jėzaus žinioje, tačiau jis juo naudojasi kaip neturtėlis, vien tarnavimui Dievo Karalystei.
Kaip jis yra neturtėlis praeinančio laiko atžvilgiu, taip pat jis yra neturtėlis ateinančio laiko atžvilgiu. Sakyti, kad jo žinioje yra ateitis, reikštų niekad nebūti regėjus kaip jis gyvena. Išties jis labai gerai žino, kur link eina, ir nepažįsta mūsų netikrumų bei svyravimų. Tačiau tai nereiškia, kad jis yra tos ateities šeimininkas. Iš savo Tėvo jis ateitį priima ne kaip lobį, su kuriuo gali daryti ką nori, bet kaip įnašą, už kurį jam reikia atsiskaityti: Man reikia daryti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol aš esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa. (Jn9,4). Jėzus visada žino, ką jis veiks, ir įvykiai jo neužklumpa netikėtai, tačiau mes niekada nepamatysime jo sudarinėjant programas ar tvarkaraščius. Mes sudarome sau tvarkaraščius ir programas, norėdami savo jėgomis sulaikyti ir išnaudoti sprunkantį laiką. Mums metas visada tinkamas (Jn7,6). Bet Jėzus neturi pasirinkimo, jis turi tik tą valandą, ir negali daryti nieko kito, kaip tiktai, ko iš jo prašo Tėvas.
Žakas Gijė (Jacques Guillet, 1910-2001) - kunigas jėzuitas iš Prancūzijos. Parašė apie 20 knygų ir dešimtis straipsnių, daugiausia apie istorinį Jėzų, taip pat įvairiomis temomis iš Senojo Testamento.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus

Komentarai
"gaišti", arba "gaišinti" - kaip įdomiai šitas žodis kalbėdamas apie laiką, vis tik neša savyje mirties prieskonį. Tarsi laikas kurį praleidžiu "veltui" - kažkuria prasme žūva.
Tačiau einu dar toliau - argi taip gali būti, jeigu lakas nėra mano nuosavybė? Argi galiu jį savintis, skelbti jį gyvu ar pražuvusiu, jei jis - ne mano?
Ir jei visas laikas man duotas tarsi dovana - ar tikrai sugebėčiau jį iššvaistyti, įvertinant tai, jog mano širdyje (o tai reiškia - ir mintyse bei veiksmuose) gyvena ir juda Gyvoji Meilės Dvasia?
Hmz... ko gero vis tik mano laisvė yra pakankamai stipri, kad sugebėtų elgtis pagal savo, o ne Tėvo norus. Ir vis tik... Man teikia vilties tai, jog net ir tas mano sukeltas gaišatis Viešpats kažkokiu vien Jam žinomu būdu išnaudoja. Ir dar - kad tai kas man atrodo gaišatis - nebūtinai yra kažkoks "žuvęs" laikas.
Man jis gali atrodyti toks. O kaipgi Dievui? Argi Jis kartais nepargriauna manęs, neįstumia į priverstinį neveiklumą, nerezultatyvumą? Ar kartais neapipila manęs "nenaudingais" susitikimais, darbais-darbeliais, "nelaiku" užgriūnančiais įvykiais?
Laikas - tai kažkoks slėpinys...