Taigi, broliai, saugokimės - budėkime, kol dar turime laiko. Kodėl mes nesirūpiname savimi? Padarykime ką nors gero, idant sulauktume pagalbos mus ištikus išbandymui. Kodėl prarandame savo pačių gyvenimus?
Mes klausomės daugybės pamokymų, tačiau jie mums nerūpi, mes juos paniekiname. Mes regime savo brolius, kuriuos nusineša mirtis, bet mes nebudime, nors žinome, kad po truputį ir mes patys artinamės prie mirties. Štai, nuo to laiko, kada prisėdome kalbėti pamokymą, iki dabar, sugaišome dvi ar tris valandas mūsų laiko ir labiau prisiartinome prie mirties: mes regime, kad prarandame laiką, tačiau mums tai nekelia baimės. Kodėl atmintyje nelaikome to senolio žodžių, kuris sako: "Jeigu kuris pames auksą arba sidabrą, jis gali jų vietoje surasti kitą, tačiau tas, kuris praranda laiką - neįstengs surasti kito" ? Išties ieškosime vienos šio laiko valandos ir nerasime. Kiek daug yra tų, kurie geidžia išgirsti Dievo žodį ir to negali padaryti? O mes savo ruožtu tiek daug klausomės, bet paniekiname Jį ir nepabundame iš snaudulio.
Dievas žino, mane sukrečia mūsų sielų nejautrumas, nes mes įstengtume būti išgelbėti, tačiau to nenorime. Juk mes pajėgtume pašalinti savo aistras, kol jos dar esti jaunos, tačiau mes tuo nesirūpiname, o leidžiame aistroms sustiprėti kovai prieš mus, kad blogis pasiektų aukščiausią laipsnį. Nes vienas dalykas - kaip jums dažnai esu kartojęs - yra išrauti augalą, kai jis iškart išsirauna, ir visai kitas dalykas - išrauti didelį medį.
Šv.Dorotėjas Gazietis (VI a.) įkūrė vienuolyną prie Gazos ir tapo jo abatu. Dorotėjo mokymas, kurį jis dėstė savo vienuoliams, mus pasiekė per jo "Pamokymus", kuriuose "dykumos askezė" perteikiama paprastai ir su stebėtinai tvirtu realybės jausmu.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Kiek daug klausome ir kiek mažai girdime... Toks liudnai teisus pasirodė šis straipsnis. Ačiū ille už atvertas akis. Bet vėlgi - ką aš keisiu po šio straipsnio? Tikėtina, kad ryt apie jį jau nebeatsiminsiu... Ech...
Man regis, labai svarbu, kad klausomės ir kad ausis jau atpažįsta Jo balsą. Kas, kad avelė nesupranta ką piemuo sako, ji tiesiog atpažįsta savo piemens balso tembrą ir bėga pas jį, seka ramiai iš paskos, nes žino, kad nuves kur saugu ir bus pasirūpinta visakuo:)
Žiūrėk, kai be proto įsimylim ką, tai ir mokyklos koridoriaus, ir gatvės ir kino teatro salės šurmuly ausis neklystamai išskiria mylimo žmogaus balsą. Tada, kaip ta Undinėlė iš pasakos, galime sušukti Aš nieko nemačiau, nieko negirdėjau tik tai JĮ :)
Svarbu mylėti. Jei, tarkim, kada įsimylėčiau be proto kokį kinietį, kurio kalbos nesuprantu, tai tikiu, kad iš didelės meilės ir labai stengiantis vieną dieną imčiau suprati jo kalbą, o paskui gal dar ir mėginčiau kalbėti...:)
Tikiu, kad mums pavyks, tik klausykimės, klausykimės....bent klausykimės, o po to jau visa kita iš Jo malonės:)
sėklos, kai jos įkrenta nebesimato, bet tai nereiškia kad jos neaugs. :) jei širdį laistysi atgaila, paskui pats nustebsi vaisiais. taip. :)