"Magnificat" - "Rūpintis savo keliu"

   Kiekvienos sielos tobulumas nėra tas pats. Juk charakteriai būna labai skirtingi, taigi taip pat nėra dviejų vienodų sielų. Dievas, pats jas sukūręs, žino, kas joms tinka labiausiai. Dievas kviečia sielą eiti slėpiningu keliu, kuris vienintelis jai skirtas, o Šventoji Dvasia, pašventintoja, ypatingomis malonėmis veda jas į tobulumą. Priežastis, dėl kurios taip mažai kas pasiekia šventumą, yra ta, kad jos nesupranta ar nepripažįsta tos tikrovės.

   Skaitydami šventųjų gyvenimus, užuot mokęsi iš paprastų dorybių, imamės kopijuoti jų grožį, patrauklumą, kuris visiškai kitoks nei mūsų. Ir atsitinka taip, kad mes pamirštame Šventąją Dvasią, paniekindami Jos dievišką darbą jų sielose. [...]

   Atsigręždami į Dievą, pirmiausia išsilaisviname. Juk Dievas visada prašo tik to, ką galime duoti, o rūpindamiesi patikti kitiems, ar elgtis kaip jie, tik labiau grimztame į dar didesnį liūdesį. Tai atvirumas ir nuoširdumas, nes, priimdami Dievo meilę, šildydamiesi Jo žvilgsniu, jaučiamės galintys dovanoti Jam visa, ką galime, nors tai būtų ir menkučiai dalykai, visai paprasti, tačiau vertingesni, nes dovanojami tik vienam Dievui.

Nežinomas kartūzas