"Magnificat" - Pykčio ugnis

   Vienas dalykas yra pagieža, kitas - pyktis, kitas - susierzinimas, dar kitas - nesantaika. Aš jums duodu pavyzdį, kuris leis tai suprasti. Kažkas įkuria ugnį. Kol kas tai tik mažas angliukas. Jis vaizduoja jus, beįsižeidžiančius dėl brolio žodžio. Jei pakęsite šį žodį, užgesinsite angliuką. Jei bus atvirkščiai, jūs pradėsite galvoti: "Kodėl jis taip pasakė? Turiu jam ką atsakyti. Jei jis nebūtų norėjęs manęs įžeisti, nebūtų taip kalbėjęs. Tegul žino, kad aš taip pat galiu jį įskaudinti!"

   Kaip tas, kuris kursto ugnį, jūs metate į ją skiedrą, ir jau kyla dūmai, t.y. neramumas, o tai ne kas kita kaip jaudinančių ir širdį kurstančių minčių antplūdis. Ir būtent tas susijaudinimas stumia mus atsikeršyti įžeidėjui... Šį susijaudinimą jūs dar galite lengvai numalšinti tyla ir malda vos tik jam užgimus. Jei elgsitės atvirkščiai ir toliau pūsite ugnį, t.y. jaudinsite ir kurstysite savo širdį, minčių antplūdis sukels susierzinimo liepsną. Jei norite, dar galite ją užgesinti, kol neperaugo į pyktį. Bet jei toliau kurstysite save ir kitus, būsite tarsi žmogus, kuris meta malkas į židinį ir skatina ugnį. Ir tada malkos tampa liepsnojančiais angliais. Tai ir yra pyktis...

   Jei nesantaikos pradžioje, kai tik pasirodo dūmai ir kibirštys, imtumėtės saugumo priemonių kaltindami save pačius, tai dar prieš plykstelint susierzinimo liepsnai liktumėte ramūs. Bet jei vieną kartą sukilus susierzinimui nebegalite nusiraminti ir gyvenate nerime ir susijaudinime, tampate panašūs į tą, kuris meta malkas į ugnį, kad ta ir toliau degtų, kol taps baltomis žarijomis. Ir kaip anglimi tapusios ir padėtos į šalį žarijos nepraranda savo savybių ilgus metus, nors ant jų net vandenį piltum, taip ir besitęsiantis pyktis tampa pagieža...

   Dabar jūs žinote, kas yra nesantaika, susierzinimas, pyktis ir pagieža. Ar jūs matote, kaip vienas paprastas žodis gali atvesti į tokį didelį blogį? Todėl aš be perstojo kartoju: raukite savo aistras tol, kol jos dar jaunos, prieš joms įsišaknijant jumyse, kol dar išrauti nesunku. Juk viena yra išrauti mažą augaliuką, o kita - išversti iš šaknų didelį medį.

Dorotėjas Gazietis (VI a.) po studijų įstojo į abato Serido vienuolyną, stropiai ėjo Evangelijos keliais, o vėliau pats įkūrė vienuolyną prie Gazos ir tapo jo abatu. Dorotėjo mokymuose "dykumos askezė" perduodama paprastai ir su stebėtinai tvirtu realybės jausmu.