Kartą vienas išmintingas žmogus manęs paklausė: "Tai ką gi reiškia tas gobtuvas ant Mozės veido? Kokiu tikslu didysis pranašas užsidengdavo veidą nuo hebrajų ir kodėl jie negalėjo pažvelgti jam į veidą? Kas toji priežastis, pastūmėjusi ši žmogų, kalbėjusį su Dievu, išronktosios tautos tarpe atlikinėti teatrališkos kaukės vaidmenį? Kodėl jis, pranašavimo pradžia, stebėtojų akyse pasirodydavo su gaubtuvu uždengtu veidu?"
Ateik, o Malone, ir atskleisk priežastį, dėl kurios šis hebrajus dangstydavosi. Į mūsų tarpą turi ateiti tarpininkė meilė, nes kas klauso be meilės, negali suprasti to, ką išgirsta. Mozės veido gobtuvas simbolizuoja, kad pranašavimo žodžių reikšmė yra užslėpta. Dievas uždengė Mozės veidą todėl, kad jis turėjo būti paslėptos pranašysčių reikšmės simbolis.
Pranašai buvo Tėvo draugai, kuriuos Jis buvo įvesdinęs į savo slėpinius. Jis jiems buvo patikėjęs užminimus ir užuominas apie savo mylimąjį. Jis apgaubė Mozę tam, kad per tą gaubtuvą pasaulis pripažintų, jog pranašystės prigimtis yra būti paslėpta. Visas Senasis Testamentas yra išdėstytas mums pridengtas kaip Mozė - visokios pranašystės pavyzdys. Po tuo gaubtuvu, dengiančiu pranašų lūpas, pasirodo Kristus - didingas teisėjas, sėdintis savo šlovės soste...
Mūsų Viešpats nuėmė šį gobtuvą, išaiškinęs slėpinius visai Visatai. Savo atėjimu Dievo Sūnus atidengė iki tol uždengtą Mozės veidą, nesuprantamus žodžius. Naujoji Sandora atėjo nušviesti Senąją. Pasaulis pagaliau gali suprasti jo žodžius, kurių daugiau niekas nebepridengia. Viešpats, mūsų saulė, užtekėjo pasauliui, nušviesdamas visą kūriniją. Slėpiniai ir užuominos pagaliau išaiškėjo. Knygas dengęs gobtuvas buvo nuimtas ir pasaulis gali kontempliuoti atidengtą Dievo Sūnaus veidą.
Jokūbas iš Sarugo ( VIa.). Sirijos vienuolis Jokūbas priklausė ką tik susikūrusiai monofizitų Bažnyčiai. Jis naudojo savo poetinį talentą Šv.Raštui aiškinti ir Mergelei Marijai garbinti.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
"...pranašystės prigimtis yra būti paslėpta." :)
Perskaičius: pasaulis gali kontempliuoti atidengtą Dievo Sūnaus veidą, prisiminiau ikonas - krikščioniškąjį meną, atsiradusį iškart po Kristaus (seniau nebuvo leidžiama kurti Dievo, kurio niekas nematė veidas į veidą, atvaizdo). Yra išlikusių ikonų iš VI amžiaus, nors žinoma, kad jau II amžiuje jų būta. Tai buvo vienas iš trijų būdų paskelbti Švento Rašto žiniai (juk daugelis žmonių nebuvo raštingi). Ikoną galima vadinti liturgine knyga, rašoma teptuku ir spalvomis ir tai yra taip pat Dievo šlovinimas. Įsikūnijusio Dievo Sūnaus asmenyje tapo regimas ir pats Tėvas, todėl Jėzų meilėje kontempliuojantis žmogus įgavo teisę Jį vaizduoti.
"Kas buvo neregima tapo regima" sakė Jonas Paulius II. Prieš dvidešimt metų buvau Kižuose (vienuolynas Rusijoje) - ikona ant ikonos:) štai koks nenumaldomas žmogaus noras matyti/mylėti akimis. To reikia. O prieš MKČ paveikslus iš tiesų gali kontempliuoti: nujauti, kieno akys žvelgia į tave "Ramybėje" iš anapus...
"(seniau nebuvo leidžiama kurti Dievo, kurio niekas nematė veidas į veidą, atvaizdo)"
Kaip suprantu, Dievo Tėvo iki šiol niekas nėra metęs, bet jis vistiek ikonografijoje vaizduojamas pagal tam tikrus simbolistinius principus. Aš asmeniškai nemanau, kad Dievas draudė vazduoti jį patį, bent jau ta Šventraščio ištrauka mano manymu interpretuojama nevisai teisingai. Manau draudimas buvo nukreiptas prieš pagonis, kurie danguje matė žvaigždynus, juos priskyrė dievams, o kitiems žvaigždynams duodavo gyvūnų pavadinimus ir juos garbindavo.
"Nedaryk sau jokio drožinio, nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems!"
Akivaizdu, kad čia kalbama apie dangaus kūnų kultą, apie zodiako ženklus. Pavyzdžiui visose senosiose kultūrose, paukščių takas vaizduojamas, kaip gyvatė įsikandusi sau į uodegą. Oriono žvaigždyną egiptiečiai tapatino su dievu Oziriu ir jį garbino. Garbinamas būdavo ir požemių pasaulis su dievu Anubiu irpan. Todėl niekaip nesuprantu, kodėl ši ištrauka tapatinama su draudimu vaizduoti Tėvą, visatos kūrėją.
nemanau, kad tik ši ištrauka buvo priežastis dėl tų draudimų, bet negalėčiau ginčytis... tik šiaip samprotauju: jei ST laikais buvo manoma, kad pamatęs Dievą veidu į veidą žmogus turi mirti, tai ir Jo vaizdavimas reikštų vos ne tą patį - bandymą pažvelgti į Dievo veidą arba kitu atveju - šventvagystę, jei tas atvaizdas būtų tik šiaip sau fantazija. Kažkuria prasme tas draudimas suprantamas ir pateisinamas, nes ugdo žmogaus pagarbą ir nuolankumą.
ir šiaip jau, visi draudimai pas žydus atsiradę iš praktiškumo, norint apsaugot juos nuo kentėjimų, taigi - iš meilės. Iš S.T. žinome, kad buvo žmonių (Jokūbas, Mozė...), kurie pamatę Dievo veidą nenumirė, bet bandymas nepelnytai prilygti jiems baigdavosi liūdnai, pvz istorija su Mirjama Sk 12,1-16. Taigi, manau ir šiais laikais ne kiekvienas tesiima teptuko ;)