"Magnificat" - "Aš - Nekaltai prasidėjusi"

   Marija - Mater amabilis, Motina Meilingoji yra mums brangi, nes buvo be nuodėmės. Nuodėmė atstumia, ji savo esme yra nemaloni, tuo tarpu malonė patraukia, šviečia. Vis dėlto nuodėmės nebuvimas nebūtinai buvo pakankama priežastis, kad Marija taptų mylima žmonių ar kad taptų tokia brangi, kokia buvo, dėl dviejų motyvų: pirma, kadangi mes negalime mylėti to, kas nėra mums lygus, kuris nėra toks, kaip mes - nusidėjėliai; antra, kadangi jos šventa prigimtis nebūtinai turėjo atrodyti patraukli ir maloni mums; iš tikrųjų - šventi žmonės, kuriuos sutinkame, ne visuomet yra priimtini ir žavūs, ir mes ne visuomet galime juos mylėti, tačiau galime gerbti ir žavėtis.

   Ieškodami atsakymo į pirmąjį klausimą, galime daryti prielaidą, kad blogieji nemyli, tiesiog jie negali mylėti gerųjų; tačiau Švenčiausioji Mergelė yra mylima Bažnyčios vaikų, tai yra ne tų, kurie yra Bažnyčios išorėje ir nieko nežino apie ją; kiekvienas Bažnyčios vaikas turi bent mažytį malonės pėdsaką savo sieloje, kuris kažkokiu būdu jį padaro panašų į Mariją (nors jis lieka labai toli nuo jos), ir tampa pajėgus ją mylėti. Taigi atkrinta pirmoji problema.

   Išlieka antroji: kaip mes galime būti tikri, kad Marija, kol dar buvo žemėje, pritraukė žmones, buvusius šalia jos, ir jog jie mylėjo ją dėl jos šventumo - atsižvelgdami į tai, kad šventieji ne visuomet turi dovaną patraukti prie savęs kitus.

   Svarstydami apie tai, turime prisiminti, jog yra vienas didelis skirtumas tarp Švč. Marijos sielos būsenos, kuri buvo be nuodėmės, ir sielos, kuri po krikšto ir atgailos kenčia dėl nuodėmės paliktų žaizdų. Dauguma šventųjų iš tiesų niekuomet nebuvo susidūrę su mirtina nuodėme, nebuvo padarę jos per visą savo gyvenimo kelią. Tačiau Marijos šventumas išskirtinis. Ji niekad nepadarė net nesunkios nuodėmės, ir mes nežinome, ar šis bruožas dar buvo būdingas kokiam kitam šventąjam be Marijos.

   Meilumo, švelnumo, patrauklumo ilgesys, kuris būdingas šventiesiems, auga būtent iš tų žaizdų, o šventumo ilgesys toks stiprus, jog peržengia žmogiškosios prigimties silpnybes, trūkumus. Tačiau Marijos šventumas buvo toks dids, kad jei mes būtume jį matę ar jautę, ir kas nors mūsų paklaustų apie jos asmenį, nesugebėtume pasakyti nieko kito, išskyrus tai, kad ji buvo angeliška ar dangiška.

   Išties tikriausiai jos veidas buvo nuostabus, tačiau mes nebuvome pajėgūs prisiminti, ar jis buvo gražus ar ne; neįsiminėme nė vieno jos bruožo, nes jos tyra siela, kuri švietė iš akių, atsispindėjo jos balse, išryškėjo jos veide, kai ji stovėdavo ar eidavo, šypsodavosi ar liūdėdavo, - tik jos siela galėjo pritraukti visus, kurie turėjo savyje bent kiek Dievo malonės ir šiek tiek meilės šventiems dalykams. Jautėsi dangiškas skambesys, kad ir ką ji sakė ar darė, jos požiūryje, jos veiksmuose, jos judesiuose, priimant kiekvieną nuoširdžią širdį, kuri prie jos prisiartindavo. Jos skaistumas, nuolankumas ir kuklumas, jos paprastumas ir atsidavimas, jos nuoširdus rūpestis kiekvienu, atėjusiu pas ją, jos tyrumas - tai buvo bruožai, dėl kurių ją taip pamilome.

   Ir jei mes matytume ją šiandien, negalvotume apie tai, ką ji su savo Dieviškuoju Sūnumi galėtų padaryti dėl mūsų (nors ir galėtų išties daug), tačiau mūsų pirma mintis būtų "kokia graži", o antroji - "kokie esame maži šalia jos!"

Džonas Henris Niumanas (John Henry Newman, 1801-1890) - pagrindinis Oksfordo judėjimo veikėjas. 1845 m. Bažnyčios tėvų studijos atvedė jį į katalikybę. 1848 m. jis įsteigė Anglijos Oratoriją, o 1879 m. Leono XIII pakeliamas kardinolu. 2010 m. rugsėjo 19 d. Benediktas XVI paskelbtas palaimintuoju.