Meilė gali daugiau nei pažinimas. Pernelyg dažnai mes savo nepasitenkinimą tuo, kas esame - savo skurdą bei atsitolinimą nuo Kristaus ir nuo Dievo, - siekiame kuo nors užpildyti: mes labiau stengiamės pažinti ir skaityti nei konkrečiu momentu padaryti meilės aktą. Vis dėlto vien tik šis aktas mus patraukia ir paveda Dievui, o skaitymas, ko gero, būna tik pabėgimas nuo realybės, kuri esti pernelyg žeminanti ar per skaudi išgyventi. Aš nenoriu atkalbėti nuo skaitymo, bet tik atkreipti dėmesį į blogąjį būdą skaityti...
Žmonėms, kurie yra įpratę studijuoti, kurie turi intelektualinių gebėjimų, platesnis studijavimas tarsi natūralus poreikis pusiausvyrai palaikyti, tačiau ar jis yra reali būtinybė maitinti jų tikėjimo gyvenimą? Ar tiesa, kad mūsų vienybė su Kristumi galėtų taip priklausyti nuo tokio dažno intelektualinio peno? Ar tai nėra tam tikras ženklas, jog savo vienybės su Kristumi mes nesuvokiame kaip tiesiog gyvenimo? Ar mes nesiekiame daugiau ar mažiau nesąmoningai labiau galvoti apie Kristų nei gyventi Juo? Mumyse yra pernelyg didelis poreikis pajusti, jog gyvename Kristumi, o kad įsisamonintume tai, mes esame linkę šitam gyvenimui suteikti intelektualinę išraišką...
Skaitymas, jei jis būtinas dėl to, kokie esame, ir dėl mūsų pusiausvyros palaikymo, pats savaime neišspręs mūsų dvasinio gyvenimo bėdų. Jis turi būti labai jautriai dozuojamas, priklausomai nuo asmenybės, tačiau turint omenyje, jog žinių kaupimas nepalengvina Dievo meilės akto, kuris turėtų būti žinojimo išdava. Tuo, kad neturime laiko skaityti, nesikratykime atsakomybės už būseną, į kurią dažnai patenkama tik dėl ryžto stokos pereiti prie praktikos. Dažnai grįžkime prie Evangelijos, prie keleto esminių knygų, bandydami įsisavinti jas, kad galėtume jomis gyventi. Neleiskime įsigalėti skirtumui tarp siekiamos ir apmąstomos tiesos bei ėmimosi veikti, kurio ji reikalauja iš mūsų.
Jėzaus Dvasios šviesa turime apšviesti savo gyvenimą, stengdamiesi praktikuoti Kalno pamokslą, Jėzaus pasakytus žodžius po Paskutinės vakarienės, Kryžiaus nešimą, palyginimus apie maldą bei tikėjimą ir ypač įsakymą mylėti. Čia mes atrandame tikrąjį Jėzaus mokslą, kuriuo rėmėsi apaštalai. Tik šitaip vadovaudamiesi Šventosios Dvasios dovanų antgamtiniu instinktu, mes žinosime, ką daryti ir kaip elgtis kiekvieną akimirką...
Renė Vuajom (Rene Voillaume, 1905-2003), ilgai gyvenęs Sacharos dykumoje, įkūrė bendruomenę, kuri semiasi įkvėpimo iš palaimintojo Šarlio de Fuko dvasinio mokymo.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
...šitas tekstas man taikliai.. knygų mėgėja atsiprašant..:))
Atsimenu kai dar Pakutuvėnuose, pievoj, pirmą kart, trokšdama, pradėjau skaityt Evangeliją, kirto Ji man per protą.ir per širdį, taip. Tikrumu. Ir jokia knyga taip nėra kirtus.
studijuoti gyvenant maldos gyvenimą, taip.
Skaitymas... Kartais jis reikalingas. Duodantis. Nes reikia turėti ir žinių.
Bet būna momentų, kai pagalvoju, kad, skaitydama svetimas mintis, tampu smalsautoja, o gyvenimui su Kristumi tai iš tiesų neturi jokios įtakos.
Taip, galiausiai visas tiesas,visą gyvenimui mano reikalingą išmintį randu Šv. Rašte.