Jei tu pažintum Dievo dovaną, vienądien pasakė samarietei Kristus (Jn4,10). Tačiau kokia gi yra toji Dievo dovana, jeigu ne Jis pats? Ir, anot mylimojo mokinio, pas savuosius atėjo, savieji jo nepriėmė (Jn1,11). Šventasis Jonas Krikštytojas dar daugybei krikščionių galėtų išsakyti šį priekaištą: Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate (Jn1,26). Jei tu pažintum Dievo dovaną!
Esama Dievo dovaną pažinusio kūrinio, nė vieno jos dalelės nepraradusio kūrinio - tokio tyro, tokio spindinčio kūrinio, kad jis atrodo esąs pati Šviesa! Kūrinio, kurio gyvenimas buvo toks paprastas, toks paslėptas Dieve, kad apie jį negalima beveik nieko pasakyti. Tai ištikimoji Mergelė, kuri laikė visus įvykius savo širdyje (Lk2,19.51). Ji laikėsi tokia maža, tokia susikaupusi Dievo akivaizdoje šventyklos slaptoje, kad pritraukė Švenčiausiosios Trejybės pasigėrėjimą: jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę, štai nuo dabar mane palaiminta vadins visos kartos (Lk1,48). Tėvas, pasilenkdamas prie šio, tokio gražaus, ir apie savo grožį visai nenutuokiančio kūrinio, norėjo, kad ji laike būtų Motina To, kurio Tėvas Jis yra amžinybėje. Tada nužengė meilės Dvasia, vadovaujanti visiems Dievo veiksmams, ir Mergelė ištarė savąjį fiat: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei (Lk1,48), ir buvo įvykdytas didžiausias iš slėpinių. Ir, Žodžiui nužengus į ją, Marija visiems laikams tapo Dievo grobiu.
Man atrodo, kad Mergelės laikysena tais mėnesiais, kurie prabėgo tarp Apreiškimo ir Gimimo, yra modelis vidinėms sieloms - būtybėms, kurias Dievas pasirinko, kad gyventų jų viduje, pačiose bedugnės prarajos gelmėse. Su kokia ramybe, su kokiu susikaupimu Marija visa priimdavo ir prie visko prisitaikydavo! Ji sudievindavo net ir pačius kasdieniškiausius dalykus, nes, kad ir kuo beužsiimtų, Mergelė likdavo Dievo dovanos garbintoja! Tai jai netrukdė dėti išorinių pastangų, kai reikėdavo konkrečiai gyventi meile. Evangelija mums sako, kad Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą, kad aplankytų savo giminaitę Elzbietą (plg. Lk1,39-40). Niekada tas neapsakomas regėjimas, kurį ji kontempliavo savyje pačioje, neišblėsino jos išorinės artimo meilės, nes pasak palaimintojo Ruisbreko, jei kontempliacija "nukrypsta į šlovinimą ir į savo Viešpaties amžinybę, jai būdinga vienybė, ir ji jos nepraras. Kai duodamas įsakymas iš dangaus, ji atsigręžia į žmones, užjaučia visus jų poreikius, pasilenkia prie visokeriopo jų vargo; jai reikia verkti ir būti vaisingai. Ji apšviečia tarsi ugnis; kaip ugnis, ji dega, apima ir praryja, pakylėdama į dangų ką prarijo. Įvykdžiusi tai, ką turėjo atlikti apačioje, ji pakyla ir, degdama savo ugnimi, vėl ima eiti aukštumų keliu."
Pal.Trejybės Elzbieta
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
"Ji laikėsi tokia maža, tokia susikaupusi Dievo akivaizdoje šventyklos slaptoje, kad pritraukė Švenčiausiosios Trejybės pasigėrėjimą"
Kokia graži mintis.. Toks nuolankumo, romumo ir išminties paveikslas.. Ir, kas džiugiausia, kaip rūką sklaido tokį pompastiškai sukurtą Marijos paveikslą, kokį, deja, teko susidaryti vaikystėje žvelgiant į paveikslų gausybę ir tikybos mokytojos primygtinai primenamą ypatingą gegužės mėnesį... Kur žmogus tą kuklumą ir paprastumą paslepia, kad jo nematyti..?
Apie Mariją, manau, tik taip galima šnekėti, paprastais tiesos kupinais žodžiais. Ir mokyti vaikučius nuo pat mažumės į ją pirmiausia žvelgti ne kaip į garbintiną asmenį, tokią didingą (ir kartu tolimą! Kažkur ten...), bet kaip į Mergelę, paprastą ir nuoširdžią, išmintingą ir draugišką/motinišką, be galo mylinčią, kuri pagelbės, patars, pamokys, paguos ir pabus šalia (geras dalykas yr tas Šventųjų Bendravimas :) ).
Gražiausias man šitas tekstas :)
"Tačiau kokia gi yra toji Dievo dovana, jeigu ne Jis pats?"
"Žodžiui nužengus į ją, Marija visiems laikams tapo Dievo grobiu."
"Ji apšviečia tarsi ugnis; kaip ugnis, ji dega, apima ir praryja, pakylėdama į dangų ką prarijo. Įvykdžiusi tai, ką turėjo atlikti apačioje, ji pakyla ir, degdama savo ugnimi, vėl ima eiti aukštumų keliu."