"Magnificat" - "Meilė - tai rūpintis artimo išganymu"

   Meilė, kuri yra religijos pagrindas (pirmoji pareiga yra mylėti Dievą, o antroji - panaši į pirmąją - mylėti artimą, kaip save patį), skatina kiekvieną krikščionį mylėti artimą, t.y. kiekvieną žmogiškąją būtybę kaip save patį ir dėl to rūpintis artimo išganymu, kaip savuoju, padaryti tai didžiuoju savo gyvenimo uždaviniu. Tad kiekvienas krikščionis privalo būti apaštalas, tai nėra patarimas, bet įsakymas, meilės įsakymas.

   Kaip būti apaštalu? Kai kuriuos Dievas siunčia į mūsų kelią: kunigai turi savo vyresnybę, kuri jiems pasako, kaip jie privalo elgtis. Pasauliečiai turi būti apaštalai visiems tiems, kuriuos gali pasiekti: pirmiausia savo artimiesiems ir draugams, bet ne tik jiems; meilė nėra siaura, ji apglėbia visus tuos, kuriuos apkabina Jėzaus širdis. Kokiomis priemonėmis? Pačiomis geriausiomis. Jie kreipiasi į visus be išimties, su kuriais palaiko santykius: savo gerumu, švelnumu, broliška šiluma, dorybingu pavyzdžiu, nusižeminimu ir romumu jie visada yra patrauklūs ir krikščioniški; su vienasi bendrauja, niekada jiems netardami žodžio apie Dievą ir religiją, būdami kantrūs, kaip Dievas yra kantrus, būdami geri, kaip Dievas yra geras ir mylintis, būdami švelnūs ir besimeldžiantys broliai; su kitais jie kalba apie Dievą tiek, kiek šie gali pakelti; kai jie, tyrinėdami religiją, ieško tiesos, tuomet juos suveda su atidžiai parinktu kunigu, kuris yra skleisti gėrį...

   Svarbiausia - matykite kiekvienoje žmogiškoje būtybėje brolį ( "jūs visi esate broliai ir turite vieną Tėvą danguje" ), kiekviename žmoguje įžvelkite Dievo vaiką, Jėzaus krauju atpirktą sielą, Jėzaus mylimą sielą, sielą, kurią turime mylėti, kaip save patį ir dėl kurios išganymo privalome darbuotis...

   Kiekvienas krikščionis turi žiūrėti į kiekvieną žmogų kaip į savo mylimą brolį; jeigu jis yra nusidėjėlis, Dievo priešas, tuomet jį reikia vertinti kaip sunkiai sergančią būtybę; jam reikia jausti gilų prieraišumą ir broliškai juo rūpintis, kaip ypatingu broliu... Ne krikščionys gali būti krikščionio priešai, tačiau krikščionis visada yra švelnus, kiekvieno žmogaus bičiulis; jis kiekvienam žmogui puoselėja Jėzaus Širdies jausmus.

Šarlis du Fuko (Charles de Foucault, 1858 -1916) po atsivertimo tapęs Broliu Jėzaus Karoliu pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą Sacharos dykumoje. Jis buvo beatifikuotas Romoje 2005 m.