Dievas iš mūsų tereikalauja dviejų dalykų: mylėti Jį ir mylėti artimą. Jei šią pareigą ištikimai pildome, tai vykdome Ji valią ir esame vienybėje su Juo. Tad turime to siekti.
Tačiau kaip toli tebėra šių dviejų dalykų išpildymas, kokie skolingi esame didžiajam Dievui! Tesuteikia Viešpats malonę, kad taptume verti pasiekti tokią būseną. Tai priklauso nuo mūsų, jei tik to norėsime.
Aiškiausias ženklas, ar vykdome tuos du reikalavimus, mano nuomone, yra pasiaukojanti artimo meilė. Žinoti, ar mes mylime Dievą, negalime, nors iš tam tikrų ženklų galima spręsti, ar toji meilė yra mumyse. Tačiau žinoti, ar mylime artimą, galime. Būkime tikri, juo labiau mylėsime artimą, tuo labiau mylėsime Dievą. Viešpats taip labai mus myli, kad atsilygindamas už mūsų meilę artimui, tūkstančiais būdų stiprina mūsų meilę Sau. Tuo nė kiek neabejoju.
Todėl labai svarbu visada stebėti, kaip mes mylime artimą. Jei tobulai mylime artimą, mylime ir Dievą. Būdami silpni, mes niekada tobulai nemylėsime artimo, jei artimo meilė nebus įsišaknijusi Dievo meilėje. Jei meilė artimui tokia svarbi, rūpinkimės ja ir menkiausiuose dalykuose! Dideliais darbais, skirtais kitų, ar tik vienos vienintelės sielos išgelbėjimui, kartais maldoje mums šaunančiais į galvą, nesirūpinkime. Nes jei tokių minčių vėliau nepatvirtina darbai, neverta tikėtis įvykdyti.
Jei suprastumėte, kokia mums svarbi ši meilė, niekuo kitu nebesirūpintumėte. Matydama sielas, norinčias pažinti savo maldos pakopą ir maldos metu taip susitelkusias savyje, kad nedrįsta nei pajudėti, nei mąstyti, idant neprarastų nė truputėlio susikaupimo ir palaimos, suprantu, kaip prastai jos tepažįsta kelią, vedantį į susivienijimą. Jos mano, kad viskas priklauso nuo šio palaimingo susikaupimo. O ne, ne! Viešpats nori darbų. Todėl, jei matai, kad kuo nors gali palengvinti ligonei, nedvejodama palik susikaupimą ir patarnauk. Parodyk jai užuojautą, dalyvauk jos skausmuose. Net jei turėtum atsisakyti maisto, kuris tau skirtas, padaryk tai, tačiau ne tiek dėl ligonio, kiek suvokdama, kad patarnavimas reikalingas tavo Viešpačiui.
Šv. Jėzaus Teresė Avilietė (1525 - 1582) galingu apaštaliniu "kvėpimu" sugebėjo įkvėpti Karmelio reformą ir nuovokiai vesti savo seseris iškiliausiais asmeninės maldos keliais. Jos palikti mistinių patirčių aprašymai gali suteikti šviesos apie didžiuosius krikščionybės slėpinius. Todėl popiežius Paulius VI paskelbė ją Bažnyčios Mokytoja.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus