Iki Kryžiaus pasaulis buvo mažytis. Nesugebėjo atsistoti ant kojų. Žmonės ir daiktai buvo užsisklendę savo siaurose ribose. Daiktai nebesidavė žmogui. Jis ėmė juos jėga, bet jie nesidavė. Kūrinijoje viešpatavo karas; tai buvo jos įstatymas. Didžioji meilės srovė, tekėjusi Dievo kūriniuose, buvo sustabdyta nuodėmės. Daiktai norėjo per žmogų atsiduoti Dievui, bet turėjo leistis paimami žmogaus. Nebūdamas jų pradžia, žmogus nėra ir jų baigtis. Pasilaikydamas juos sau ir susitelkdamas į save, jis tapo grobiku ir tironu. Daiktai ėmė maištauti. Maštavo ir žmogus - pats prieš save. Kitaip būti ir negalėjo. Užsisklendusi savyje kūrinija tapo ribota ir skurdi. Ji buvo nuvainikuota. Netekusi savo dieviškojo užribio, dariusio ją neaprėpiamą ir tam tikra prasme begalinę.
Kryžius ir vėl suaugino ją su šia neaprėpiama platybe. Tas kryžius - ne medis, ne jo pavidalas, net ne kančia, kurią jis vaizduoja, bet tai, kas vyksta tarp jo šakų. Kristus užsideda kryžių ant savo pečių, ir kryžius Jį apkabina. Įvyksta vestuvės, iš kurių sušvinta nauja šviesa, gimsta nauja meilė, randasi nauja tvarka, kyla naujas gyvenimas, atsiskleidžia nauja kryžiaus, pasaulio ir net paties Dievo didybė.
Š.Kryžiaus išaukštinimas yra visa ko išaukštinimas. Pasaulis vėl pastatomas ant kojų, jam grąžinama pirmykštė didybė, jį vėl perskrodžia Dievo Dvasios dvelksmas, susivienija nukryžiuotoji Šviesa ir ant kryžiaus apreikštoji meilė; išėjęs iš Dievo, jis vėl grįžta pas Jį.
Ogiustenas Gijeran (Augustin Guillerand) gimė 1877 m. Prancūzijoje. 1916 m. paliko savo parapijos klebono tarnybą ir įstojo į Valzento (La Valsainte) kartūzų vienuolyną. Turėjo puikų literatūrinį ir meninį išslavinimą; didysis jo mokytojas buvo šv.Augustinas. Mirė Didžiajame Šartreze 1945 m.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus