"Magnificat" - "Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega"

   Aš mokau tave romumo, būti romiam, kai įžūlūs muzikantai tyčiojasi iš manęs, būti švelniam su apsiverkusiais tėvais, kuriuos raminu švelniais žodžiais ir pažadais; mokau tave ramybės, ramybės minios triukšme, pašaipose, užgaulėse, verksmuose, dalyvių skausme; mokau tylos, tylos minios ir atskirų žmonių akivaizdoje, tylos girdint užgauliojimus ir tylos aidint susižavėjimo šūksniams; kuklumo, idant mano daromi stebuklai, geri darbai, geradarybės būtų kuo mažiau pastebimi, mažinami, slepiami, prikėlimą iš numirusių parodant lyg paprastą pažadinimą. Aš mokau tave meilės - švelnios, atjaučiančios, veiklios, malonios, nuliūdusių tėvų širdis paguodžiančios, išgydančios, arba, tiksliau sakant, mirusį vaiko kūną prikeliančios meilės, darančios gera dalyvių sieloms, visiems tiems, kuriuos anuomet pasiekė ir ateityje pasieks žinia apie šią geradarybę, ir ypač tiems, kurie priėmė šią žinią, įkvepiančią ir didinančią visuose tikėjimą, viltį ir meilę... Aš mokau tave ir ko kita, būtent kad įžengiu į namus tik tada, kai iš jų jau išvaryta minia, įžengiu į širdį tik tada, kai ji tampa tuščia, kai iš jos išvaryti kūriniai, kai ji apvalyta nuo bet kokio prisirišimo prie to, kas nesu aš, nuo bet kokios meilės kūriniams. Tad visiškai ištuštink savo širdies namus, jei nori, kad aš ten įžengčiau!

Pal. Karolis de Fuko (de Foucault, 1858 - 1916) - ryški šių laikų vienuolystės istorijos asmenybė, pranašiškai pralenkusi Vatikano II Susirinkimo, susirūpinusio priartinti Bažnyčią prie vargšų pasaulio, kvietimą. Į šį kvietimą toliau atsiliepia kongregacijos, kurios semiasi įkvėpimo iš šio Sacharos eremito, pateikdamos kontempliatyvuas gyvenimo tarp liaudies liudijimą. Jis buvo beatifikuotas Romoje 2005 m.