"Magnificat" - Išmokti melstis reikia laiko

   Melstis - reiškia būti Dievo žinioje tiek, kad akimirkai leistume Jam daryti iš mūsų tai, ką Jis seniai norėjo, bet kam  niekuomet nerasdavome laiko. Pats mūsų Viešpats taip meldėsi. Jis pradėjo nuo žodžių: "Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė." (Mt26,39) Po ilgų maldos valandų Jis pakilo ir tarė: "Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!" (Mt26,39)

   Pratinkimės taip melstis. Pamėginkime pasiduoti šiai perkeičiančiai galiai ir pajusime, kad veikiant maldai keičiasi tai, dėl ko meldėmės. Atėjome apsunkę nuo naštos, sugniuždyti daugybės rūpesčių, depresijos, pagiežos, įkyrių minčių ar baimės. Niekuomet viso to vieni nepakelsime. Tai mus spaudžia prie žemės ir prislegia.

   Ir štai maldoje lėtai atsiranda Dievas, Jis veikia, pasireiškia. Ir visi mazgai atrišami, kalnai pakeliami. Nežinome, kaip tai įvyko, bet iš tiesų dabar visi rūpesčiai plaukia šalia mūsų. Iš tiesų malda pajudina kalnus. Kai Dievas vėl mums tampa Dievu, viskas pasikeičia, bet tuo pačiu viskas lieka po senovei: į visus mūsų klausimus atsiranda atsakymai todėl, kad Dievas vėl atranda savo vietą, o mes sugrįžtame į savo vietą.

Fransua Luji Diupirė (Fracois-Louis Dupire, 1922-1968) buvo garsus Paryžiaus Sen Žermen-de-Prė (Saint-Germain-des-Pres) parapijos kunigas.