"Magnificat" - "Geroji mūsų įsūnystės Dieve naujiena"

   Šis slėpiningas dvasinis džiūgavimas, būdingas šventoms sieloms, pasirodo su visu savo grožiu ir žavesiu. Viešpats mus palieka netikrume dėl mūsų amžinojo išganymo, bet Jis mums parūpina mūsų vidinei ramybei pakankamų ženklų nuo kurių pražysta džiūgavimas.

   "Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai."(Rom 8,16) Argi žinoti, kad esi Dievo sūnus, tėra menkniekis? Šis tikrumas, dažnai esantis mūsų širdyje taip, kad jo nesuprantame - neišsemiamas mūsų džiaugsmo šaltinis ir pats tvirčiausias tikrojo pamaldumo pagrindas. Tikrojo pamaldumo esmė - norėti viso to, iš ko susideda visiška ir mylinti Viešpaties tarnyba. Esminis dalykas - kad būtų to norima veiksmingai ir nedelsiant. Norėti to su pasimėgavimu, t.y. švelniai, romiai, patiriant malonumą ir džiūgavimą - tai neesminis ir antraeilis, nors ir svarbus,  dalykas. Jausdami Viešpaties gerumą mums ir savo vargingumą, mes neatskiriamai patiriame džiūgavimą ir liūdesį. Tačiau net ir pats liūdesys atlėgsta, tapdamas akstinu gyventi kaip apaštalui dėl paties kilniausio idealo - leisti pažinti ir pamilti Jėzų Kristų ir Jam tarnauti...

Trokšdamas išvysti naujas Sekmines išgyvenančią Bažnyčią, popiežius Jonas XXIII (miręs 1963 m.) sušaukė Vatikano II Susirinkimą.