Dievo mums dovanojamoji naujoji mana yra visiems vienas ir tas pats Kristus. Viešpats, kurį priimame Eucharistijoje arba, tiksliau, kuris mus priima ir įima į save, iš tikrųjų yra vienas, tas pats. Augustinas tai išreiškė žodžiais, išgirstais savotiškame regėjime: valgyk suaugusiųjų duoną, tačiau ne tu mane savyje pakeisi, o aš tave savyje.
Galvoje turima, kad fizinis maistas, kurį valgome, kūno pasisavinamas, pats tampa mūsų kūno struktūriniu elementu. Tačiau ši duona - kitokios rūšies. Ji didesnė negu mes ir daugiau negu mes. Ne mes ją pasisaviname, bet ji mus pasisavina taip, kad tampame panašūs į Kristų, tartum, pasak Pauliaus, jo nariais, viena su juo. Mes visi "valgome" tą patį asmenį, ne tik tą pačią medžiagą; taip visi mes išvelkami iš savo uždaros individualybės ir įtraukiami į tai, kas yra didesnis. Visi mes pasisavinami Kristuje ir taip, vienydamiesi su juo per Komuniją, patys vienas su kitu sutapatinami, tampame tapatūs, viena jame, vieni kitų nariais.
Vienytis per Komuniją su Kristumi iš esmės reiškia ir vienytis vieniems su kitais. Mes nebesame vienas šalia kito, kiekvienas pats sau: kiekvienas kitas, priimantis Komuniją, man yra "kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno" (pgl. Pr2, 23). Todėl autentiškas, gilus Komunijos pamaldumas neišvengiamai pasižymi socialiniu pobūdžiu. Todėl kalbėdamas Komunijos maldas turiu, viena vertus, žvelgti vien į Kristų, leistis būti Jo perkeičiamas, prireikus ir perlydomas. Tačiau kaip tik dėl to, turiu vis iš naujo įsisąmoninti, kad Jis taip pat mane suvienija su kiekvienu kitu Komuniją priimančiuoju - su tuo, kuris šalia manęs ir galbūt man nesimpatiškas, arba ir su tuo, kuris toli, Azijoje, Afrikoje, Amerikoje ar bet kur kitur. Tapdamas su juo viena, turiu išmokti jam atsiverti ir įsitraukti į jo situaciją; tai mano meilės Kristui autentiškumo išbandymas. Būdamas susivienijęs su Kristumi, esu susivienijęs ir su kitu, ir ta vienybė nesibaigia Komunijos momentu, bet tik prasideda.
Benediktas XVI (Jozefas Racingeris, g. 1927) baigęs filosofijos ir teologijos studijas įšventintas kunigu, dėstė įvairiuose universitetuose. Miuncheno ir Freizingo arkivyskupas, vėliau kardinolas. Nuo 1981 m. - Tikėjimo kongregacijos prefektas, vienas artimiausių popiežiaus Jono Pauliaus II bendradarbių. Nuo 2005 m. - popiežius.
- prisijunkite arba užsiregistruokite, kad galėtumėte rašyti komentarus
Komentarai
Kartą žvelgiau į kunigą priimantį Komuniją ir tuomet "nušvito". Suvokiau, kad tą akimirką visas Dangus, visa dangiškoji Bažnyčia tuo metu meldžiasi už jį. Visa dangiškoji Jeruzalė trokšta ir linki Dievo malonės jam. Ir kas jis ją turi.
O dar po akimirkos supratau, kad ir man priimant Komuniją- taip pat.
o mane tai per kiekvienas Mišias kone iki šiurpulių - kai ištiesiu rankas virš atnašų, šaukdamas Šventąją Dvasią, kad jas perkeistų; bet iš tikrųjų tai rankos juk ištiestos ne tik virš atnašų, bet ir virš visų dalyvaujančiųjų. Ir šaukiu Dvasią, kad ji "šias atnašas" (t.y. ir tuos, kurie atneša savo širdis kaip tyrą auką Viešpačiui) perkeistų į tikrą Kristaus Kūną ir Kraują.
ojoj...
Taip, kas kartą suvokiu, kad tos rankos ir virš manęs: virš mano širdies, mano darbų ir reikalų bei tų, kuriuos šį kartą su savimi padėjau ant patenos ar į taurę.
Prisiminiau eilutes, kurios kartą gimė:
Ant patenos padėsiu gyvenimą,
Savo širdį įdėsiu į taurę.
Savo kryžium mane paženklink.
Konsekruoki kasdien vis iš naujo.
Kad pavirstų gyvenimas Kūnu,
O širdis- Švenčiausiu Krauju.
Kad po Tavojo kryžiaus šešėliu
Tapčiau ženklu tavu iškiliu...